• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פנימיות פרשת יתרו באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Jitro“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Šioje savaitinėje Toros dalyje pasakojama apie Toros gavimą ant Sinajaus kalno.
Tiksliau pasakoja apie tai,
kaip Moše gauna dvi akmenines lenteles su dešimtimi Kūrėjo įsakymų.
Taip pat Tora pasakoja apie Kūrėjo meilę Izraelio tautai,
ir apie priedermės: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“, svarbumą.
Iš tikro Tora moko mus, kad šios priedermės vykdymas,
tai vienintelis būdas išeiti iš visų mus supančių problemų,
kaip Izraelio tautos, taip ir viso pasaulio lygyje.

Įvadas.
Praėjusi savaitinė dalis baigiasi kova su Amaleku.
Šioje dalyje Izraelis ruošiasi iškiliausiam žmonijos istorijos įvykiui – Toros gavimui.
Pradžioje Tora pasakoja,
kaip pas Moše ateina jo uošvis – Jitro,
atvesdamas Moše žmoną ir vaikus.
Moše labai svetingai pasitinka savo uošvį,
kuris vėliau tampa pirmuoju pasaulyje „geru“ (žmogumi perėjusiu į judaizmą).

Taip pat Jitro duoda Moše patarimą,
kaip geriau teisti tautą,
t.y. kaip optimaliau spręsti visus teisminius ginčus.
Kadangi Jitro patarimai pasirodo tikrai išmintingi,
todėl Moše noriai juos priima.

Jitro dvasinis aspektas.
Kad gerai suprasti Jitro vaidmenį,
turime įsigilinti į „sielų persikėlimo“ paslaptį.
kaip sako šventas Ari, turime sugrįžti į Kaino laikus.

Parašyta Berešit (4 – 24):
„Septynis kartus bus atlyginta (יקם – „Jukam“) Kainui“.
Iš tikro, pagal Ari, žodis „bus atlyginta“ (יקם – „Jukam“),
tai nuoroda tris Kaino sielos dalis:
„Jitro“ (יתרו), „Korach“ (קורח) ir „Micri – egiptietis“ (מצרי).
Todėl „Jitro“ atitinka sielos dalį – „nešama“,
„Korach“ – „ruach“,
o „Micri“ – „nefeš“.

Iš tikro Kainas brolio Hevelio nužudymu, labai „sutepė“ savo sielą,
kurią atėjo „išvalyti“ Hevelio „persikūnijimas (gilgulis)“ – „Moše“.
Matome Toros principo „dydis prieš dydį“ realizaciją:
Moše nužudo „Micri“ (egiptietį), t.y. Kaino sielos „nefeš“ dalį,
kaip kadaise Kainas nužudo brolį – Hevelį.
Taip pat Moše bergždžiai nori „sulaikyti“ Korachą – Kaino sielos „ruach“ dalį nuo kritimo į Gehinomą, ir tik su trečia sielos dalimi – Jitro,
Mošei pasiseka – jis veda Jitro dukterį Ciporą...
Taip įvyksta Kaino ir Hevelio ginčo „istorinis teisingumas“.

„Prievarta“ gaunant Torą.
Vidinės Toros (kabalos) išminčiai sako,
kad dvasingume negali būti prievartos.
Iš tikro negalima žmogų priversti būti „dvasingu“,
taip kaip negalima priversti žmogų laikytis Toros ir priedermių.

Tačiau Talmudo traktate „Šabatas“ (88 – 1 psl.) skaitome:
„Ir susirinko visi (Izraelis) kalno (Sinajaus) papėdėje ...
Kūrėjas pakėlė virš jų Sinajaus kalną, kaip skardį ir pasakė:
„Jei priimsite Torą, gerai, jei ne – čia bus jūsų kapai“.
Iš tikro matome prievartą dvasingume?!

Norėdami tai suprasti, turime prisiminti patį Kūrėjo „pasirodymo“ ant Sinajaus kalno faktą.
Midrašas (Šmot Raba) rašo,
kad kai Kūrėjas davė Izraeliui Torą,
pasaulyje įsivyravo visiška tyla – nečiulbėjo joks paukštis,
joks gyvas sutvėrimas neišleido nei garso.

Kaip rašo Midrašas, Kūrėjas pasiuntė Angelus,
kad Izraelis galėtų „pamatyti Kūrėjo Garbę ir nemirti“.
Iš tikro Kūrėjas „atvėrė“ Izraeliui „septynis dangaus skliautus“,
ir net kūdikiai motinos įsčiose „matė“ Kūrėjo balsą.

Matome, kad Izraeliui nebeliko jokio pasirinkimo laisvės,
nes Kūrėjo realybė buvo „nežemiškai“ akivaizdi.
Todėl išminčiai ir sako, kad šis Kūrėjo akivaizdumas ir buvo ta „prievarta“,
nepalikusi Izraeliui jokios alternatyvos ir „privertusi“ pasakyti:
„Naase ve Nišma“ („Padarysime“ ir „Išgirsime“ (suprasime)).

„Šventikų karalystė“ („Mamlechet Kohanim“) ir „Šventa tauta“ (Goi Kadoš).
Prieš pat Toros davimą Kūrėjas sako Moše:
„Ir dabar, jei klausysite Mano balso, ir saugosite mano sandorį,
tada jūs būsite išrinktieji (sgula) iš visų tautų, nes Mano yra visa žemė.
Ir jūs būsite Mano „Šventikų Karalystė“ (Mamlechet Kohanim) ir „šventa tauta“ (Goi Kadoš),
štai tie dalykai, kuriuos kalbėk visam Izraeliui.

Ir nuėjo Moše ir pakvietė visus tautos senolius, ir pateikė prieš juos visus šiuos dalykus,
ką įsakė Kūrėjas.
Ir visa tauta atsakė vieningai ir tarė: viską, ką kalbėjo Kūrėjas įvykdysime.
Ir persakė Moše tautos žodžius Kūrėjui“. (Šmot 19 – 5, 6, 7, 8).

Pasakymas iš pirmo žvilgsnio keistas keliose vietose.
Pirmiausiai Kūrėjas prisako Izraeliui laikytis sandorio ir nepaaiškina,
kas tas „Sandoris“?
Paskui ne mažiau nesuprantamas „dvigubas“ pasakymas:
„Šventikų karalystė“ ir „Šventa tauta“?!

Iš tikro šviesą į šiuos dalykus įneša Baal Sulamas savo straipsnyje „Laidavimas“ (Atsakomybė)”.
Baal Sulamas rašo („Laidavimas“ 28):
„Ir dabar, jei klausysite Mano balso, ir saugosite Mano sandorį“.
Tai reiškia, jei sudarysite sandorį (brit) su tuo,
ką aš jums čia sakau,
„Tada jūs būsite išrinktieji (sgula) iš visų tautų“.
Iš tikro jūs būsite išrinkti (sgula – ypatingi),
nes jūsų dėka praeis kūno (norų) „ištyrinimo“ ir „išvalymo“ kibirkštys visoms pasaulio tautoms bei nacijoms.

Ir kol visos pasaulio tautos bei nacijos dar nėra pasiruošusios šiam dalykui,
todėl Man (Kūrėjui) reikia vienos tautos,
kuri pradėtų šį procesą,
todėl ši tauta tampa „išrinkta“ iš visų tautų“.

Taip pat toliau šiame straipsnyje Baal Sulamas paaiškina ir „dvigubą“ pasakymą „Šventikų karalystė“ ir „Šventa tauta“:
„Šventikų karalystė“ reiškia, kad visi, mažas ir didelis,
būsite kaip „šventikai (kohenai)“.
Ir kaip pas šventikus nėra jokios dalies, palikimo, bei jokio materialaus turto žemėje,
nes jų visas turtas yra Kūrėjas,
taip ir visa tauta bus sudaryta ir gyvens pagal šį principą.

Iš tikro visa žemė ir jos turtai yra pašvęsti Palaimintam Kūrėjui,
ir niekam nereikės dirbti žemės darbų dėl savo reikmių.
Todėl, visi vykdys Kūrėjo priedermes, ir tenkins artimo poreikius,
kad jokiam tautos atstovui netrūktų nieko,
ir joks žmogus nesirūpins savo savo reikmėmis...

Ir taip pat kas liečia užmokestį, apibrėžtą žodžiais:
„Šventa tauta (goi kadoš)“.
Moše, mūsų mokytojas, galėjo išsiplėsti ir per daug pasakyti apie nežemišką malonumą,
paslėptą „susiliejime su Kūrėju“.
Iš tikro Moše turėjo papasakoti ir paruošti Izraelio sūnus,
kad jie priimtų šį Kūrėjo „grandiozinį“ pasiūlymą.
Ir tada visiškai nebūtų jokios problemos totaliai atsisakyti viso savo materialaus turto,
kaip ir dera šventikams (kohenams).

Išvada.
Kaip jau sakėme Baal Sulamas apibūdina Toros davimo ir Sandorio su Kūrėju idėją,
darydamas išvadą šiems mįslingiems pasakymams:
„Matome, kad žodžiais: „Šventikų karalystė (mamlechet kohanim)“ yra išreikštas visas darbo „mylėk savo artimą kaip save patį“ esminis principas.
Ir taip pat:
„Žodžiais – „šventa tauta“ yra išreikštas visas užmokesčio pobūdis,
kuris ir yra „susiliejimas su Kūrėju“.