• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פנימיות פרשת בשלח באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Bešalach“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Šioje savaitinėje Toros dalyje Izraelio sūnūs praeina „tikėjimo išbandymus“,
vienas iš kurių yra: „Kova su Amaleku“,
pagrindiniu mūsų „tikėjimo ir dvasingumo priešu“.

Savaitinės dalies įvykių seka.
Izraelis išeina iš Egipto,
tačiau Kūrėjas neveda jų tiesiai į „kelionės tikslą“,
bet, praėję dykumą,
visi atsiduria prie „Galutinės (Raudonosios)” jūros.

Izraelio sūnūs pasiima su savimi Josefo palaikus,
kaip jis ir buvo jiems prisakęs.
Iš tikro Izraelis dieną seka paskui „Ugnies Stulpą”,
o naktį – paskui „Šlovės Debesis“.

Septintą dieną jie pamato besivejantį faraoną su kariuomene.
Izraelis prieina „Galutinę (Raudonąją)” jūrą ir pajunta savo pražūtį.
Kūrėjas sako Moše, eikite drąsiai pirmyn,
ir jūra prasiskiria į 12 vagų,
pagal kiekvieną Izraelio giminę.
Izraelis praeina pro jūrą, kaip pro sausumą,
ir jūra užlieja, bei paskandina besivejančius faraono karius.

Tada Moše uždainuoja „Jūros dainą”,
o Mirjam ir Izraelio moterys šoka su būgnais ir timpanais.

Paskui visi prieina vietą,
kur nėra geriamo vandens (vanduo labai kartus).
Tauta pradeda skųstis,
ir Kūrėjas parodo Moše medį,
kurį įmetus, vanduo tampa „saldus”.

Kūrėjas „nuleidžia” Izraeliui iš dangaus „angelišką” maistą – maną,
kuris lydi juos visus 40 klaidžiojimo po dykumą metų.
Izraelis gauna Šabato priedermę.
Refidimo „stotelėje” vėl nebelieka geriamo vandens,
ir tada Moše suduoda savo lazda į uolą,
bei „išveda” geriamą vandenį iš uolos.

Staiga Izraelį užpuola jo „amžinas priešas“ – Amalekas.
Tada Moše užsilipa ant kalvos ir pakelia rankas,
kurias prilaiko Aronas ir Churas.
Kai Moše nuleidžia rankas,
laimi Amalekas,
kai pakelia – laimi Izraelis.
Savaitinė dalis baigiasi Kūrėjo paliepimu „ištrinti“ Amaleką nuo žemės paviršiaus.

Kas yra Amalekas ir kada jis ateina?
Parašyta, kad Izraelis „sustojo Refidime“.
Išminčiai sako,
kad „Refidimas“ reiškia „Atsipalaidavimą“ ir „Atsiskyrimą“,
t.y. rankų nuleidimą nuo Toros laikymosi ir mokymosi.

Šventasis Zoharas aiškina mums,
kad jei mes „nuleidžiame rankas“,
iškart leidžiame įeiti nuodėmei.

Taip ir atsitiko Refidime,
atsitraukimas nuo Toros mokymo,
tikėjimo Kūrėju susilpnėjimas,
ir vienybės Izraelio gretose nebuvimas,
lemia Amaleko atėjimą ir užpuolimą.

„Galutinės (Raudonosios)“ jūros persiskyrimas.
Iš tikro „Galutinės (Raudonosios)“ jūros persiskyrimas buvo Izraeliui didelis tikėjimo išbandymas.
Iš vienos pusės, priekyje jūra,
iš kitos pusės, užpakalyje,
besivejanti faraono kariauna,
kitaip sakant iš abiejų pusių mirtis.

Midrašai sako,
kad kol neįėjo visi izraelitai į jūrą,
ji nepersiskyrė.
Tai rodo, kad Izraelis turėjo veiksmu „patvirtinti“ savo tikėjimą.
Matome, kad visiškas tikėjimas prie maldos ir prašymų reikalauja būtent veiksmo.

„Galutinės (Raudonosios)“ jūros pavadinimas – dvasinio darbo pobūdis.
Žmogus dažnai žino, kad reikia „peržengti“ kokią tai kliūtį,
trukdančią jo vystymuisi ar darbui,
tačiau pasiryžti ir žengti lemiamą žingsnį neužtenka jėgų.
Tora moko mus, kad tokiu atveju nereikia būti „dideliu išminčiumi“,
t.y. svarstyti visas „už“ ir „prieš“ priežastis.

Paprasčiausiai reikia negalvojant žengti „pirmą“ žingsnį,
bet žengti pačiam.
Iš tikro, kai Kūrėjas nori „išvesti“ žmogų iš paties žmogaus susigalvotų „stereotipų“,
Jis „įveda“ žmogų į „beviltišką ir neišsprendžiamą“ situaciją.
Tada ir tik tada būtent atsiskleidžia Kūrėjo pagalba,
ir žmogaus tikėjimo jėga.
Būtent tada „Izraelio sūnūs praeina per jūrą, kaip per sausumą“.

„Angelų duona“.
Izraelio sūnūs valgė maną keturiasdešimt klaidžiojimo po dykumą metų.
Iš tikro kiekvieną dieną jiems iš dangaus nukrisdavo manos kiekis,
reikalingas vienos dienos maisto daviniui.
Todėl izraelitų akys visada būdavo pakeltos „Į Dangų“.

Iš tikro mana įdiegė judėjų sąmonėje visišką pasitikėjimą Kūrėju.
Juk ir mamoms reikėjo kiekvieną dieną maitinti vaikus,
todėl visų, nuo mažo iki didelio, žvilgsnis,
protas ir jausmai buvo nukreipti į viršų.

Baal Šem Tovas sako, kad ši savybė atsispindi pas vargšus,
ir jie turi privalumą prieš turtingus.
Iš tikro vargšai kiekvieną dieną prašo Kūrėjo „cdakos (išmaldos)“,
todėl jie kasdien bendrauja su Karalių Karaliumi.
Tuo tarpu turtingieji tokios galimybės neturi...

Šabato priedermė.
Šioje Toros dalyje Izraelis gauna Šabato priedermę.
Iš tikro aktyviam žmogui darbo viduryje labai sunku nutraukti visą savo veiklą,
ir visai net negalvoti apie tai.

Paprastai žmogaus vaizduotė „piešia“ paveikslus,
kad žmogus praranda sandėrį ar uždarbį...
Tačiau išminčiai sako mums,
kad būtent pertrauka nuo aktyvių veiksmų per Šabatą,
ir yra pati palankiausia ir „matanti į tolį“ sąlyga verslui bei uždarbiui.

Taip ir su mana,
Visas šešias dienas „krisdavo“ „dienos norma“,
o prieš Šabatą iškrisdavo „dviguba“ manos porcija.
Ir jei izraelitai pasilikdavo manos „atsargai“, ji prasmirsdavo,
tačiau iš penktadienio į Šabatą „dviguba“ manos porcija nesugesdavo.

„Dainos Šabatas“.
Šis Šabatas dėl „Jūros Dainos“,
aprašytos šioje savaitinėje Toros dalyje,
yra vadinamas „Dainos Šabatas“.

Žodžio „Malda“ (תפילה) tokia pati gematrija,
kaip ir žodžio „Daina“ שירה – 515
Iš tikro maldą sakome,
kai yra koks tai trūkumas.

Tačiau „Malda“, kuri tampa „Daina“, yra sakoma,
kai yra kokio tai dalyko užbaigimas.
Izraelio sūnūs 210 metų buvo vergai, be teisių ir be orumo.
Dabar, išėję į laisvę ir sugrįžę į „normalių žmonių“ gyvenimą,
jie visa širdimi uždainavo padėkos dainą visą tai padariusiai Jėgai.

Išvada.
Išminčiai sako, kad „nėra didesnio džiaugsmo už abejonių panaikinimą“.
Žodis „abejonė“ (safek – ספק) turi tą pačią gematriją,
kaip ir žodis „Amalek“ (עמלק).
Iš tikro pergalė prieš Amaleką,
tai pergalė prieš savo abejones Kūrėjo kelyje.
Tai kiekvieno mūsų asmeninė pergalė ir indėlis į bendrą „Pasaulio Ištaisymą“.
Kuo greičiau, jau mūsų dienomis.
Amen.