• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פנימיות פרשת וארא באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Vaera“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Šioje savaitinėje dalyje Egiptas ir faraonas gauna septynias pirmąsias bausmes.
Iš tikro Tora pasakoja mums apie Kūrėjo atsivėrimą ir pataria,
kaip galima išeiti iš savo „asmeninio“ Egipto.

Savaitinės dalies įvykių seka.
Po to, kai Moše išsako faraonui Izraelio reikalavimus,
faraonas dar labiau didina priespaudą,
ir Izraelis pradeda abejoti Moše kalbomis bei misija, kaip prašyta:
„Ir neklausė (Izraelis) Moše, dėl „trumpos dvasios“ ir „sunkaus darbo“ (Šmot 6 – 9).

Tada Moše ir Aronas eina pas faraoną ir parodo jam Kūrėjo ženklus.
Moše meta ant žemės savo lazdą, kuri virsta gyvate.
Tai taip pat padaro ir Egipto žyniai.
Tada faraonas „sukietina“ širdį ir nenori išleisti Izraelio.
Taip prasideda dešimt Egipto bausmių.

Šioje dalyje matome septynias pirmas bausmes:
- Kraujas,
- Varlės,
- Utėlės,
- (Gyvulių) Epidemija,
- Laukiniai žvėrys,
- Votys,
- Kruša.

Iš tikro matome labai įspūdingą Kūrėjo valdymo pasireiškimą,
tačiau iškyla klausimas:
Kodėl, norint išvesti Izraelį i Egipto vergijos, reikia dešimt bausmių?
Ką nori mums pasakyti Tora?

Skirtingų Kūrėjo vardų atvėrimas.
Savaitinė dalis prasideda:
„Pasirodžiau Abrahamui, Icchakui ir Jakovui vardu אל שדי) El Šadai) „Visagalis“,
o savo vardo הוי''ה) ( „Havaja“ nedaviau jiems pažinti ( Šmot 6 – 3).
Kūrėjas sako Moše, kad atėjo laikas „atverti“ aukštesnį Kūrėjo vardą,
nei matė Tėvai.

Kūrėjo vardas (אל שדי El Šadai) „Visagalis“ rodo apie Kūrėjo valdymą dvejomis jėgomis:
El – „Gerumas“ ir „Šadai“ – „ribų (gamtos dėsnių) neperžengimas“.
Tačiau, kad išvesti Izraelį iš Egipto,
kitaip sakant išvesti žmogų iš „egoistinės prigimties“,
reikalingas kito Kūrėjo vardo – „Havaja“ atvėrimas.

Iš tikro išvesti Izraelį iš Egipto,
arba suteikti žmogui kitą – „dievišką“ prigimtį,
galima tik „stebuklo būdu.
Todėl Kūrėjas pats, savo garbe, ateina išgelbėti Izraelį,
t.y. pakilti virš „pastovių gamtos dėsnių“.
Iš tikro Egipte Kūrėjas pakeitė „gamtos dėsnius“ ir parodė savo valdymą „stebuklais“.

„Egipto bausmės“ – tikėjimo pamokos Izraeliui.
„Egipto bausmės“ nebuvo „pamokos“ tik faraonui.
Iš tikro ar reikia Kūrėjui dėl „nusidėjėlio“ pakeisti „gamtos dėsnius“?
„Egipto bausmės“ yra tikėjimo „pamokos“ Izraeliui.
Tik tikėjimo dėka mūsų tėvai išsigelbėjo iš Egipto,
todėl „dešimt bausmių“ įveda tikėjimo aspektą į mūsų gyvenimą.

Iš tikro yra trys tikėjimo pakopos:
- Tikėjimas protu,
- Tikėjimas širdimi,
- Tikėjimas „kūno organais“.
Ir visas „Izraelio (Tiesiai į Kūrėją) žmogaus“ tobulumas yra,
kai žmogus „supranta protu“, „jaučia širdimi“ ir „apčiuopia“ kūno organais“,
kad „Nieko nėra – tik Jis“.
Iš tikro „Izraelio sūnūs“ matė, suprato ir pajautė „Egipto bausmes“ visais trimis lygiais,
todėl jiems „atsivėrė“ tobulas tikėjimas Kūrėju.

Baimės Kūrėjui „statymas“.
Kiekviena „Egipto bausmė“ stiprino būtent Izraelio,
o ne egiptiečių baimę Kūrėjui.
Parašyta Toroje „Antruose Kaltinimuose“, Kūrėjas perspėja Izraelį:
„Ir sugrįš pas tave visos Egipto ligos, kurių tu bijojai, ir „prilips“ prie tavęs“ (Dvarim 28 – 60).

Matome, kad Izraelis bijojo „Egipto bausmių“,
nes pas kiekvieną izraelitą,
matantį bausmes,
„susižadindavo“ didelė baimė Kūrėjui.

Iš tikro Izraelis pamažu „pabusdavo“ iš miego,
sukelto „Egipto burtų“.
Tačiau egiptiečiai visą savo gyvenimą bijojo tik šių „burtų“,
nes „Kūrėjo baimei“ jų širdys buvo „uždarytos“.

„Kūno“ ir „galvos“ tobulumas.
Po to, kai pažvelgėme į „Egipto bausmių“ bendrą prasmę,
galime pasižiūrėti į „bausmių svarbą“ kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime.
Iš tikro Kūrėjas baudžia Egiptą dešimtimi bausmių,
ir čia yra ryšys su dešimt sfirot,
apimančių visą mūsų realybę.

Šioje Toros dalyje matome septynias bausmes,
ir tai atitinka septynias „apatines“ sfirot,
sudarančias bet kokio dvasinio objekto „kūną“.
Sekančioje savaitinėje dalyje matysime tris paskutines bausmes,
atitinkančias dvasinio objekto „galvą“.

Paprastai „dvasiniame darbe“ žinojimas yra „galvoje“,
tačiau šito neužtenka.
Patašyta Toroje:
„Ir sužinosi šiandien ir priimsi širdimi, kad Kūrėjas yra Dievas“ (Dvarim 4 – 39).
Iš tikro dvasingume turi būti „žinojimo“ priėmimas „širdimi“.

Bendru atveju ir Izraelis ir egiptiečiai, bei pasaulio tautos turi pažinti Kūrėją.
Žodį „Israel“ (ישראל) sudaro du žodžiai „li“ „roš“ (לי ראש) „man“ „galva“,
todėl Izraelis privalo „žinoti“ apie Kūrėją „galvos“ (roš ראש) aspektu.
Tuo tarpu pasaulio tautoms užtenka ir „kūno“ aspekto.
Taip pat matome, kad Kūrėjas prisakė Izraeliui vykdyti 613 priedermių,
o pasaulio tautoms užtenka tik 7.

„Egipto bausmių“ prasmė.
Dabar galime suprasti „Egipto bausmių“ tikrą prasmę.
Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ pasakoja apie vieną judėją,
gyvenusį pas turtingą poną.
Šis judėjas buvo labai ištikimas ir atsidavęs ponui,
todėl ponas mylėjo jį visa siela.

Kartą ponas turėjo išvykti į tolimą kelionę,
todėl savo ūkio tvarkymą jis paliko valdytojui,
kuris labai nekentė Izraelio ir judėjų.

Šis valdytojas nusprendė viešai pažeminti judėją,
todėl suradęs dingstį,
viešai išplakė judėją penkiais kirčiais…
Kai ponas sugrįžo namo, judėjas papasakojo jam viską kas nutiko…
Ponas, išgirdęs tai, labai supyko,
ir paliepė valdytojui išmokėti judėjui už kiekvieną kirtį po tūkstantį červoncų
(labai didelė suma).
Paėmęs pinigus, judėjas sugrįžo namo.

Parėjusi namo, judėjo žmona rado verkiantį savo vyrą,
todėl labai susirūpinusi ji paklausė,
ar kas atsitiko jam su ponu?
Šis viską papasakojo žmonai,
tada ji paklausė vyro,
tai kodėl gi jis verkia?
Atsakė jai vyras, dabar jis verkia todėl,
kad valdytojas sudavė jam tik penkis kirčius,
nes jei valdytojas būtų sudavęs jam dešimt kirčių,
dabar pas jį būtų dešimt tūkstančių červoncų…

Išvada.
Iš tikro dienų pabaigoje visas pasaulis ir visos tautos sužinos ir pažins Vieną Pasaulio Kūrėją,
kuris yra absoliučiai geras.
Kaip rašo pranašas:
„Ir jau nebemokys draugas savo bičiulio ir brolis brolio, sakydamas:
„Pažinkime Kūrėją“, nes visi pažins Mane nuo mažo iki didelio“ (Jeremija 31 – 33).