• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

פנימיות פרשת ויחי באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Vajechi“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Savaitinė Toros dalis „Vajechi“ užbaigia pirmą Toros knygą „Berešit“,
ir pateikia mums pilną paveikslą:
- nuo pradžios iki pabaigos,
- nuo sugadinimo iki ištaisymo,
- nuo tremties iki Išsivadavimo.

Kai mūsų tėvas Jakovas „nusileidžia“ į Egiptą, jis parodo mums kelią,
kaip galima pritraukti šviesą į pačias tamsiausias ir „siauriausias“ mūsų gyvenimo vietas.
Toros knyga „Berešit“ pasakoja apie pasaulio sukūrimą,
kaip Pirmas Adamas savo nuodėmės dėka,
„sugadino“ šį pasaulį.

Ir jau paskutinė knygos „Berešit“ dalis „Vajechi“ yra kaip „antspaudas“,
kuris dedamas ant jau „ištaisyto“ pasaulio.
Todėl mums reikia gerai įsižiūrėti ir suprasti,
kas yra „Pasaulio Ištaisymas“.

Savaitinės dalies įvykių seka.
Pradžioje rašoma, kaip 70 – ties narių Jakovo šeima „nusileidžia“ į Egiptą,
ir apsigyvena Gošene.
Midrašas rašo, kad kai Jakovas atvyko į Egiptą,
baigėsi badas, o Jakovo šeima įsikūrė čia ir „labai pagausėjo“.
Jakovas jaučia, kad artinasi jo paskutinės dienos,
todėl jis kviečia Josefą ir prašo palaidoti jį „Machpelos uoloje“.

Prieš mirtį Jakovas palaimina Josefo sūnus,
ir tyčia, „sukeisdamas rankas“,
atiduoda pirmenybę Efraimui.

Paskui Jakovas sukviečia sūnus,
ir nori pasakyti jiems, kas bus „dienų pabaigoje“.
Tačiau Kūrėjas neleidžia Jakovui atskleisti šios paslapties,
ir Jakovas laimina savo sūnus.
Jakovo palaiminimuose sūnums,
kiekviename žodyje yra „giliausios paslaptys“.

Jakovas miršta ir Josefas laidoja jį „Machpelos uoloje“.
Josefas prieš mirtį išpranašauja Izraelio sugrįžimą į savo tėvynę:
„Pažadėtą žemę“.

„Uždara“ Toros dalis ir tremties pradžia.
Ši savaitinė Toros dalis vadinama „Uždara“,
nes po kiekvienos savaitinės dalies Toros ritinyje yra tarpas.
Tačiau ši savaitinė dalis eina su praeita dalimi kaip viena,
be jokio išskyrimo.

Raši sako, kad po Jakovo mirties:
„Užtemo Izraelio akys ir širdys“.
Iš tikro Izraelį apėmė „tremties nuojauta“,
kuri prasidėjo su Josefo mirtimi.
Matome, kad po „didžiųjų teisuolių“ mirties,
„Egipto klipa“ (netyra jėga) pradėjo savo „aktyvų viešpatavimą“,
ir pamažu Izraelis „nugrimzdo“ į Egipto vergiją.

„Egipto galia“.
Iš istorijos žinome, kad Egipte yra sukoncentruotas didelis „netyrumas“,
visokių burtų rūšys ir „avoda zara“ (stabmeldystė).
Ivrite žodis „faraonas“ – „faro“ (פרעה) turi tą pačią šaknį,
kaip ir žodis „sprandas“ – „oref“ (ערף).
Todėl, pagal šventąjį Ari,
„faraono klipa“ yra „prisisiurbusi“ prie „dvasinio žmogaus“ sprando,
ir neleidžia „gyvybės šviesai“ praeiti iš „galvos“ į „kūną“.

Taip pat ir žodis „nešvarumas“ (טמא) sudarytas iš pirmų raidžių:
טבחים – „tabachim“, faraono apsaugos viršininkas;
משקים – „maškim“, vyno pilstytojas;
אפים – „ofim“ kepėjas.
Tai trijų rūšių klipot,
valdančios Egipte.

Tačiau, nežiūrint į tai,
Jakovas ir Josefas įnešė į Egiptą „Izraelio žemės“ gyvybinį švytėjimą.
Todėl Izraelio sūnūs galėjo ten gyventi ir „dvasiškai“ ir „fiziškai“.
Ir su šių teisuolių mirtimi padėtis pasikeitė,
o Izraelis atsidūrė tremtyje.

Visi esame „Egipto vergai“.
Kiekvienas iš mūsų esame „pavergti“ kažkokios „Egipto“ (egoizmo) klipos.
„Egipto klipa“ sako:
Tu neturi negalvoti apie nieką, tik apie save.
„Faraonas“ – tai mintys tik apie save,
kurios „pavergia“ mus naujais „žaisliukais“,
pateikiamais vis naujų „technologijos laimėjimų“.
Ir tada aišku, kad nebelieka laiko, bei noro
- nei „bendrumui“,
- nei meilei,
- nei draugystei...

Kaip ir kodėl nusileidome iki tokio lygio, iki „Egipto“?
Tačiau iš tikro, taip kaip Jakovas gyvenimą Egipte padarė „atgimimu“,
taip kiekvienas iš mūsų turime „pakilti“ net iš paties didžiausio „nešvarumo“.
Pirmiausiai reikia suprasti,
kas yra „vergovė“ ir kas yra „laisvė“.
Mišna „Avot“ sako,
kad tik su Toros gavimu žmonija gavo supratimą,
kas yra „laisvė“, kaip parašyta:
„Iškalta (חרות) ant lentelių“,
nekaityk „charut“ – „iškalta“,
bet „cherut“ – „laisvė“.

Iš tikro turime „įnešti“ Torą į visą savo gyvenimą.
Baal Sulamas rašo,
kad nereikia nuo ryto lig vakaro mokytis Torą.
Tai gali tik „išskirtinės asmenybės“...
Baal Sulamas rašo („Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“),
kad Torą reikia padaryti „Gyvenimo Tora“,
t.y. natūraliai ir patogiai gyventi Toros principais.

Todėl tai, kad Jakovas „nusileido“ į Egiptą (į egoizmą) mus moko,
kad kiekvienas mūsų veiksmas turi būti vertinamas pagal Toros principus.
Iš tikro kiekvienas turi paklausti savęs:
Kaip Tora įvertintų vienokį ar kitokį mano poelgį?

Galiausiai – „Kūrėjas (פקוד יפקוד) aplankys jus“.
Pražioje sakėme, kad ši savaitinė dalis yra,
kaip „antspaudas“ ant Toros knygos „Berešit“.
Iš tikro Jakovas išreiškia „Tiesos“ savybę.
Todėl „Jakovas“ – tai mumyse esantis „tiesos“ potencialas.
Potencialas, kuris gali mus išlaisvinti iš „dvasinės tremties“.
Prieš mirtį mylimiausias Jakovo sūnus – Josefas palieka Izraeliui „testamentą“:
„Aš mirštu, bet Kūrėjas aplankys (פקוד יפקוד) jus ir išves iš šios žemės į žemę,
kurią pažadėjo Abrahamui, Icchakui ir Jakovui“ (Berešit 50 – 24).

Išvada.
Iš tikro sutinkame keistą „dvigubą“ pasakymą:
„Aplankyte aplankys“ (פקוד יפקוד).
Ir čia Jakovas nori savo sūnums pranešti,
kad „Išsigelbėjimas“ bus ypatingas.
Tai reiškia, kad pats Kūrėjas,
o ne „Angelas“ ar „Pasiuntinys“ išves Izraelį iš Egipto.
Kaip iš tikro ir atsitiko sekančioje Toros knygoje „Šmot“.