• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פנימיות פרשת ויצא באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Vajece“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Savaitinė Toros dalis atveria mums mūsų tėvo Jakovo tobulumą,
ir taip pat dvasinį tobulumą,
prie kurio mes visi turime ateiti.

Kitaip sakant, Tora mums parodo,
kas yra „teisuolio dvasinis darbas“,
lyginant su kiekvieno iš mūsų veikla,
„šventųjų kibirkščių“ analizėje.
Arba, kaip visos mūsų gyvenimo sritys gali įeiti į „šventumo“ ir „gerumo“ rėmus.

Savaitinės dalies įvykių seka.
Tora pasakoja, kaip Jakovas,
bėgdamas nuo Ezavo keršto į Rivkos savo mamos gimtinę,
atsigula nakvynei.
Jakovas sapnuoja „kopėčias“,
kuriomis leidžiasi ir kyla angelai.

Toje vietoje jis stato paminklą ir keliauja toliau.
Charane, prie šulinio Jakovas sutinka Rachelę,
ir ji pakviečia Jakovą į savo tėvo Lavano,
Rivkos, Jakovo motinos brolio, namus.

Čia Jakovas tarnauja Lavanui 20 metų:
7 metus už Lavano dukterį Lėją, 7 – už Rachelę ir 6 už gyvulius.
Jakovui gimsta 11 sūnų ir duktė.
Lavanas visaip apgaudinėja Jakovą,
todėl šis nutaria bėgti su visu savo turtu, žmonomis ir vaikais į namus.
Lavanas pasiveja Jakovą,
tačiau Kūrėjas neleidžia Lavanui pakelti prieš Jakovą rankos,
ir jie abu sudaro sandėrį.

„Melo pasaulis“.
Savatinė dalis prasideda:
„Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną“.
Paprastu supratimu mūsų tėvas Jakovas – „palapinių (namų) žmogus“,
visą laiką sėdėjęs namuose ir mokęsis Toros,
išeina 20 metų gyventi svetur pas Lavaną – aramietį.

Žodį „aramietis – arami“ (ארמי) sudaro tos pačios raidės,
kaip ir žodį „apgavikas – ramai“ (רמאי).
Iš tikro Jakovas – „tiesos žmogus“ atvyksta į visiško melo vietą,
į blogesnio už Faraoną žmogaus namus,
kaip apie tai liudija „Pesacho agada“.
20 metų Jakovas praleidžia visiškai „materialistinėje“ aplinkoje,
be Toros, šventų knygų, dvasinės aplinkos.

Natūraliai Jakovas turėjo palikti savo „Toros kelią“,
nukristi iš visų „dvasinių pakopų“‘,
ir užmiršti viską, ko buvo išmokęs.
Tačiau pakeliui Jakovas praėjo Morija kalną,
kur sapnavo savo „įžymųjį“ sapną – „dvasines kopėčias“.

Šis įvykis paruošė jį ir paaiškino,
kaip galima „atsispirti“ materialiam pasauliui.
Kaip galima surasti „tiesą“ netgi visiškame mele,
ir kaip sustiprėti šventume.

Kūrėjas yra kiekvienoje vietoje.
„Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną.
Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten“ (Berešit 28 – 10, 11).
Tą naktį įvyko „perversmas“ Jakovo sąmonėje.
Šią naktį jis sapnavo „kopėčias“,
kurios vėliau buvo pavadintos „Jakovo kopėčiomis“.

Toliau parašyta:
„Ir pabudo Jakovas iš miego, ir pasakė:
Iš tikro yra šioje vietoje Kūrėjas,
o aš nežinojau“ (Berešit 28 – 16).
Iki šiol Jakovas galvojo,
kad Kūrėjas yra tik „Mokymo namuose“.

Tačiau dabar jam tapo aišku, kad
kad netgi melo pasaulyje,
net kiekviename kasdieniškame dalyke,
kiekvieną akimirką, kiekvienoje vietoje – „Pilna žemė Jo šlovės“.
Iš tikro Jakovas parodo mums „šventumo kelią“,
kaip žmogus gali padaryti kiekvieną savo kasdienybės ir buities akimirką,
bei milimetrą „šventais“.

Žmogaus tobulumas ir blogio nugalėjimas.
Pabandykime suprasti Jakovo tobulumą ir dvasinio darbo esmę.
Jakovo savybė yra sujungti Abrahamo gerumo savybę su Icchako griežtumu.
Ši savybė vadinasi – „Tiesa“.
Tai pati aukščiausia ir tobuliausia pakopa.
Kitaip sakant, tikras žmogaus tobulumas – tai „blogio“ įjungimas į „gėrį“.
Dabar galime suprasti, kodėl Jakovas išėjo į Charaną (pykčio, nuodėmės vietą).

Žinome, kad realybės kūrimo pradžioje įvyko „indų sudužimas“.
Indai (žmogaus norai) neišlaikė didelės Kūrėjo šviesos,
sudužo ir nukrito į „klipot“ – nešvarumo sistemą.

Todėl Toros išminčiai mums sako,
kad kiekviename daikte, procese ar įvykyje,
net pačiame blogiausiame, ar niekingiausiame,
yra nukritusi „šventumo kibirkštis“.
Todėl teisuolių, tokių kaip Jakovas, darbas
„išvaduoti“ šias kibirkštis ir „pakelti“ jas į šventumo sistemą.

Skirtumas tarp paprasto žmogaus ir teisuolio.
Iškyla klausimas:
Ar kiekvienas žmogus gali pakelti nukritusias „kibirkštis“?
Atsakymas tas, kad kiekvienas žmogus veikia pagal savo paskirtį gyvenime.

Iš tikro teisuolis pvz. palaiminimo prieš valgį ir teisingos intencijos dėka,
gali iš atitinkamo valgio išvaduoti ten slypinčią kibirkštį,
ir pakelti ją į šventumą.
Mūsų, paprastų žmonių, pareiga – visomis išgalėmis padėti teisuoliui jo darbe...

Sugrįžkime prie „Jakovo kopėčių“.
Iš tikro kiekvienas iš mūsų turi savo dvasines „kopėčias“.
Ir kiekvienas „judesys“ ar „stotelė“,
tai užlipimas ant eilinės pakopos dvasiniame darbe.

Tačiau reikia prisiminti, kad kiekviena „pakopa“,
tai – gerumas,
ar paslėptas, ar atviras.
Ir taip pat kiekvienas turi žinoti,
kad kopėčių viršuje stovi pats Kūrėjas,
Geras, ir Darantis gerumą visiems.