kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„קידושין“ ir „חופה“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


 



Ir sukūrė Kūrėjas žmogų pagal Savo atvaizdą: pagal Kūrėjo atvaizdą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos (Berešit 1:27).


Ir pasakė Kūrėjas: „Negerai žmogui būti vienam, padarysiu jam pagalbininką pagal jį...“ Todėl paliks vyras tėvą ir motiną ir prilips prie savo žmonos ir taps jie vienu kūnu (Berešit 2:18; 2:24).


Šiais žodžiais Tora padeda pagrindus šeimai ir santuokai. „Pagrindus“, nes ryšio tarp vyro ir moters pobūdis išryškėjo tik po Toros davimo.

Nors šeimos narių statusas ir su juo susiję papročiai pradėjo formuotis dar žmonijos egzistavimo pradžioje, tačiau galutinį jų pobūdį, privalomą visiems, šeima gavo tik ant Sinajaus kalno.

Apie daugumą piršlybų papročių sužinome iš to, kaip Abrahamo vergas atvežė Rivką, žmoną Icchakui, Abrahamo sūnui (Berešit 24).

Rambamas savo knygoje „Mišne Tora“ smulkiai išvardija įstatymus, susijusius su šeimyniniu gyvenimu. Prieš tai jis parašo sekančią pastabą.

Iki Toros davimo santuoka buvo sudaroma labai paprastai: vyras sutikdavo moterį, jei jie vienas kitam patikdavo, jis ją parsivesdavo namo ir taip ji tapdavo jo žmona.

Po Toros dovanojimo Izraelio sūnums buvo įsakyta elgtis kitaip. Jei vyras norėjo vesti moterį, jis privalėjo įsigyti ją prie liudininkų. Ir Rambamas pabrėžia: „Būtent šis žmonos įsigijimas ir yra Toros priedermė“.

Rambamas taip pat išaiškina, kad yra trys būdai paimti moterį į žmonas: pinigų, dokumento ar intymių santykių būdu: „Ir tai vadinasi קידושין „kidušin“ („pašventimas“) arba אירוסין „eirusin“ („susižadėjimas").

Ir po „kidušin“ (arba „eirusin“) moteris tampa ištekėjusia moterimi  ir uždrausta visiems kitiems pasaulio vyrams, pilna to žodžio prasme, netgi tuo atveju, jei tai buvo atlikta tik pinigų arba dokumento būdu, o intymių santykių su sutuoktiniu dar nebuvo“.

Kitaip tariant, iki Toros davimo santuokos iš esmės nebuvo – buvo tik atsitiktinis moters ir vyro gyvenimas kartu, priklausantis vien tik nuo jų valios. Atsirado Tora ir aiškiai nustatė šeimyninio gyvenimo rėmus.

Pagal Torą, ryšys tarp vyro ir moters yra šventas.

Šis ryšys atsiranda, kai vyras pasiekia moterį vienu iš trijų būdų: arba vyras „perka“ moterį, arba rašoma vedybinė sutartis, arba vyras ir moteris savo noru pradeda intymius santykius, tačiau būtina, kad tai galėtų patvirtinti bent du liudininkai.

Pradėkime nuo paskutinio varianto.

1) Įstatymo, kad vyras gali pasiekti, jog moteris taptų jo žmona po intymių santykių su ja šaltinis yra Toros žodžiai: „Jei paims vyras žmoną...“.

Tačiau vėliau Toros išminčiai uždraudė tokį santuokos sudarymo būdą, kad nepratinti visuomenės prie ištvirkimo ir išvengti dorovės normų laužymo.

Jie manė, jog reikalinga tai padaryti, nes matė, kad daugelis piktnaudžiauja tokiu „santuokos“ sudarymo būdu tik norėdami patenkinti savo aistras.

2) Įstatymo apie santuokos sudarymą vedybinės sutarties būdu šaltinis taip pat yra Toroje.

Parašyta: „Ir išeis moteris iš jo namų [kalbama apie skyrybas] ir taps kito žmona“. Kadangi ten kalbama apie tai, kad skyrybos įsigalioja, jei parašytas specialus dokumentas, tai Žodinė Tora pateikia analogiją: kadangi moteriai paliekant vyrą tai turi būti užtvirtinama dokumentu, tai jos atėjimas, tai yra santuoka, turi būti taip pat būti patvirtinta dokumentu - vedybų sutarties parašymu.

3) Galimybė „nusipirkti“ žmoną taip pat išplaukia iš Toros žodžių: „Jei paims vyras žmoną“. Žodis „paimti“ vartojamas taip pat tada, kai kalba eina apie pirkimą-pardavimą. Pavyzdžiui, kai Abrahamas Chevrone pirko žemės sklypą su Mearat-amachpela ola, jis pasakė žemės savininkui: „Aš duodu tau pinigus už šią žemę – paimk juos iš manęs“.


Žiedas


Iš visų šių būdų paimti moterį į žmonas, išminčių nurodymu liko tik vienas – „įsigijimas už pinigus“.

Tai ir yra „kidušin“ apeigos, atliekamos šiais laikais. Tora net neužsimena apie tai, kiek už nuotaką reikia duoti pinigų.

Šiuo klausimu Šamajaus ir Hilelio mokyklų nuomonės išsiskyrė, tačiau galiausiai įstatymas buvo nustatytas remiantis Hilelio mokyklos nuomone: minimalus mokestis – „pruta“ (arba daiktas, kurio vertė ne mažesnė, nei „pruta“).

Mišnos laikais „pruta“ buvo lygi gryno sidabro gabaliukui, pagal dydį atitinkančiam miežio grūdą.

Tam, kad nesėti nesantaikos tarp turtuolių ir vargšų ir kad nepabrėžti skirtumo tarp atskirų visuomenės sluoksnių, išminčiai nustatė: „kidušin“ reikia atlikti su aukso žiedu, kuris neturi jokių papuošimų.

Išsireiškimas „kedat Moše ve Izrael“ (pagal Moše ir Izraelio įstatymą) skamba tik „kidušin“ metu.

Kodėl paminėta ir Moše, ir Izraelis? Moše minimas čia todėl, kad jis atnešė Torą, iš kurios sužinojome, kad „kidušin“ atlikimo priemonė yra pinigai. O paprotys „kidušin“ atlikti su žiedu – Izraelio paprotys.

„Kidušin“ ceremonijos centre – sutuoktuvių žiedo perdavimas nuotakai.

Žiedas – ne santuokos sudarymo simbolis, bet jo pagalba ir yra sudaroma santuoka. Todėl šis žiedas būtinai turi būti jaunikio nuosavybe, ir jis turi jį nupirkti už savo pinigus. Kitu atveju „kidušin“ neturi galios.

Vienintelis dalykas, kurį jaunikis turi pasakyti „kidušin“ metu, tai: „Štai, tu esi skiriama man šiuo žiedu pagal Moše ir Izraelio įstatymą“.

Žodis „kadoš“ („šventas“) reiškia taip pat ir „atskiras“, „izoliuotas“.

Ir nuotaka, priėmusi žiedą iš jaunikio, vadinasi „mekudešet“ – tai yra „paskirta“ tik savo sužadėtiniui.

Tai reiškia, kad nuo „kidušin“ ceremonijos atlikimo momento nuotaka tampa uždrausta visiems pasaulio vyrams, kaip ir Šventyklai paaukotas dalykas, kuriuo negalima naudotis niekam pasaulyje.


„Eirusin“ („susižadėjimas“)


Talmudo epochos metu buvo skirtumas tarp  „eirusin“ („susižadėjimas“) (arba „kidušin“) ir „nisuin“ – „vestuvių“, tai yra nuotakos įžengimo į jaunikio namus.

Laikui bėgant šis skirtumas išnyko: „kidušin“ ir „nisuin“ atliekama kaip viena vestuvių ceremonija.

Šiandien „eirusin“ – tai abipusis jaunikio ir nuotakos įsipareigojimas sudaryti santuoką.

Šiais laikais priimta rašyti „tnaim“ – „sąlygas“.

Taip vadinasi dokumentas, kuriame jaunikio ir nuotakos tėvai paskiria vestuvių dieną ir prisiima materialinius įsipareigojimus už vestuves ir už jaunųjų aprūpinimą tuo, kas jiems reikalinga.

Visi šie įsipareigojimai užtvirtinami „kinjano“ atlikimu – ceremonija, patvirtinančia sutikimą, ir liudininkų parašais.

„Tnaim“ yra tokia frazė: „...paklausus jaunikio ir nuotakos, kurie atsakė teigiamai“. Ši frazė įtraukta tam, kad visi žinotų: „kidušin“ negalioja, jei nėra pilno jaunikio ir nuotakos sutikimo.

Jaunikis ir nuotaka turi būti pažįstami: „Vyrui uždrausta imti į žmonas moterį, kurios jis anksčiau nėra matęs gali būti, kad ji jam nepatiks“. 

Taip pasakyta Talmude ir Rašytinė Tora kategoriškai reikalauja: „Mylėk savo artimą, kaip patį save“.

Po „tnaim“ surašymo priimta sudaužyti lėkštę, panašiai, kaip jaunikis „chupoje“ sudaužo stiklinę.


Šabatas prieš „chupa“


Pagal tradiciją, per Šabatą, einantį prieš „chupa“, jaunikis yra kviečiamas Toros skaitymui paprastai kaip maftiras.

Jo garbei esantieji sinagogoje dainuoja linksmą dainą, o moterys ant jo beria „saldainių lietų“ – simbolinį palinkėjimą, kad jaunųjų gyvenimas būtų laimingas ir saldus.

Daugumoje bendruomenių jaunoji tuo metu sinagogoje nedalyvauja ir bendrai paskutinėmis dienomis prieš „chupa“ su jaunikiu nesusitinka.

Pagal vieną paprotį – ji nesusitinka su jaunikiu savaitę iki vestuvių, pagal kitą – tris dienas, pagal trečią – tik „chupa“ dieną iki pačios vestuvių ceremonijos pradžios.

Priimta taip pat, kad tą Šabatą sinagogoje būtų atliekamas „Kidušas“ dalyvaujant daug žmonių.

Jaunikis išnaudoja šią galimybę, kad pademonstruotų savo Toros žinias: jis sako kalbą, liečiančią kokį nors klausimą, susijusį su Toros supratimu.

Nuotaka, esanti tėvų namuose paskutinį Šabatą prieš vestuves, priima draugių, ateinančių ją palinksminti, sveikinimus.

Todėl nuotakai šis Šabatas vadinasi „Šabat kala“ – „nuotakos Šabatas“.



„Chupos“ diena


„Chupa“ skiriama tą dieną, kai jaunikis ir nuotaka gali pradėti intymius santykius (žr.skyriuje „Šeimyninio gyvenimo tyrumas“).

Todėl skiriant šią datą nereikėtų orientuotis pagal laisvas dienas, atostogas ir pan.

Tik vienas dalykas yra svarbus: kad jungtuvių dieną nuotaka būtų rituališkai švari.

Jaunikiui ir nuotakai jų „chupos“ diena yra panaši į Jom-Kipurą.

Tą dieną jie atveria naują gyvenimo puslapį, todėl jiems reikia padaryti išvadas ir pamąstyti apie įsipareigojimus, kuriuos jie sau prisiima.

Laimė ir džiaugsmas neturėtų užgožti atsakomybės, kurią jie prisiima, suvokimo. Todėl Halacha nurodo jaunikiui ir nuotakai tą dieną pasninkauti.

Pasninkas padeda tą dieną susikaupti ir primena apie tai, kad jie turi įeiti po „chupa“ naujais žmonėmis...

O pasninkaujama yra, kaip žinia tam, kad Kūrėjas atleistų nuodėmes.

Jungtuvių diena turi panašumo su gimimo diena.

Šis panašumas atsispindi dviejuose iš tų septynių palaiminimų, kurie sakomi „kidušin“ metu: abu jie baigiasi žodžiais „Palaimintas Tu, Kūrėjau, sukūręs žmogų“.

Juk žmogaus tobulumas pasiekiamas tik tada, kai jis suranda savo antrą pusę, kaip sakoma Toroje: „Štai žmonijos kilmės knyga: dieną, kai Kūrėjas sukūrė žmogų – pagal Savo dievišką pavidalą Jis sukūrė jį, vyru ir moterimi Jis sukūrė juos ir palaimino juos, ir pavadino juos vardu „žmogus“ jų sukūrimo dieną“.

Kitaip sakant, tik po to, kai vyras ir moteris suranda vienas kitą, jie yra verti vadintis vardu „žmogus“. Iki tol jie nebuvo viena visuma, jie buvo tik tos visumos pusės.

Formaliai nuotakos ir jaunikio pasninkas vestuvių dieną turėtų tęstis iki „chupos“ ceremonijos pabaigos.

Tačiau jei jungtuvės vyksta vasarą, kai temsta vėlai, jiems galima užkąsti iš karto po to, kai sutemsta.

Jei „chupa“ vyksta roš-chodeš metu (išskyrus nisano mėnesio roš-chodeš), Penkioliktą avo dieną, taip pat pirmąją dieną po Šavuot šventės, Chanukos, Tu-Bišvat metu arba baigiantis Purimui, tai nuotaka ir jaunikis nepasninkauja visai.

Kaip žinia, Sukot ir Pesach tarpšventinėmis dienomis vestuvės nekeliamos, „kad nesumaišyti vienų linksmybių su kitomis“.

Ir tas pats galioja „Sfirat-aomer“ ir „Bein-amecarim“ dienomis, tačiau jau dėl visai kitų priežasčių (žiūrėti atitinkamus skyrius).

„Mincha“ maldą „chupos“ dieną jaunikis ir nuotaika meldžiasi taip pat kaip ir Jom-Kipuro išvakarėse: prie „Šmone esre“ jie prideda nuodėmių išpažinimą („Al achet“), o pačioje „Šmone esre“ maldoje prie palaiminimo „Įsiklausantis į maldą“, jie sako „Aneinu“.

Priimta, kad nuotakos tėvai jungtuvių dieną jaunikiui dovanoja naują „talitą“, kuriuo sekantį rytą „Šacharit“ maldos metu jaunikis pirmą kartą apsigaubia jau kaip vedęs vyras.

O jaunikis savo ruožtu dovanoja nuotakai „sidurą“, papuoštą nuotakos inicialais, puokštę (kuri bus nuotakos rankose vestuvių ceremonijos metu) ir kvepalus.



„Ktuba“


Pirmasis sutuoktuvių ceremonijos etapas „ktubos“ sudarymas, kurį parašais patvirtina du liudytojai ir pats jaunasis. „Ktuba“ tai dokumentas, kuriame išvardijami jaunikio įsipareigojimai ir jo būsimosios žmonos teisės.

Visų pirma „ktuba“ patvirtina vyro įsipareigojimus, nurodytus Toroje: „Maistu, drabužiais ir santuokiniu artumu aprūpins jis ją“.

Toros įstatymų kodifikatorių nuomonės dėl „ktubos“ kilmės išsiskyrė: ar tai yra Toros įstatymas, ar išminčių nustatymas.

Pavyzdžiui Rambamas mano, kad „ktubą“ įsteigė Didžiojo Susirinkimo vyrai Antros Šventyklos epochos pradžioje, o vėliau Šimonas ben Šetach [1], Sanhedrino vadovas, nutarė, kad visa vyro nuosavybė kilnojama ir nekilnojama, yra užstatas tam, kad žmona gaus jai pagal „ktubą“ priklausančią pinigų sumą.

„Ktuba“ tekstas sudarytas aramėjų kalba to meto Izraelio judėjų šnekamąja kalba. Šiais laikais surašant „ktubą“ ir ją paskelbiant, rabinas išverčia tekstą į ivritą, kad jaunikiui ir nuotakai būtų aiškus dokumento turinys.

„Ktuba“ prasideda nuo to, kad du liudininkai, kurių parašai yra po tuo dokumentu, pasako: „Mes liudijame, kad jaunikis (pasakomas vardas, pavardė, tėvo vardas) pasakė nuotakai (taip pat pasakomas vardas, pavardė, tėvo vardas): „Būk mano žmona pagal Moše ir Izraelio įstatymą. Ir su Kūrėjo pagalba aš dirbsiu, gerbsiu tave, maitinsiu tave, rūpinsiuosi tavimi, rengsiu tave taip, kaip tai daro Izraelio tautos vyrai, iš tikrųjų besirūpinantys savo žmonomis. Aš duosiu tau pinigų sumą, lygią dviems šimtams dinarų [tuo atveju, jei nuotaka našlė arba išsiskyrusi, jai priklauso šimtas dinarų] ir priklausančią tau, ir aš įsipareigoju maitinti tave, rengti ir užtikrinti kitų tavo poreikių užtikrinimą, taip pat kaip ir santuokinį artumą nustatytu laiku“. Ir sutiko nuotaka (pasakomas vardas, pavardė, tėvo vardas) ir tapo jo žmona“.

Toliau tęsiant, patikslinama kraičio suma, kurią jaunoji atsineša į jaunojo namus ir priedas prie „ktubos“, kurį jaunikis jai pažada už tai, garantuodamas „ktubos“ išmokėjimą viso savo turto verte kilnojamo ir nekilnojamo kurį jis turi dabar ir kurį įsigis ateityje.

Jis įsipareigoja pasirūpinti tuo, jog jo mirties arba skyrybų atveju ji gaus visą šią pinigų sumą.

Šis jaunikio įsipareigojimas užtvirtinamas „kinjanu“, kaip garantija, kad jaunikis nepersigalvos ir nesistengs pakeisti to, kas parašyta „ktuboje“. „kinjanas“ simbolinis veiksmas: imama skarelė, kaip simbolis to, kas yra perduodama ar parduodama ir ji perduodama tam, kas ją įsigyja.

Jaunikis liudininkų pagalba kaip ir „parduoda“ nuotakai savo įsipareigojimus, surašytus „ktuboje“, o dėl didesnio tikrumo pasirašo po „ktubos“ tekstu šalia su liudininkų parašų.

Reikia pastebėti, kad liudininkais negali būti jaunojo arba jaunosios giminės.

Ta pinigų suma, kurią jaunikis garantuoja atiduoti savo būsimai žmonai, kai to prireiks, sudaryta iš dviejų dalių: 1. pagrindinės 200 zuzų (arba dinarų) merginai ir 100 zuzų išsiskyrusiai arba našlei ir 2. papildomos.

Paskutiniais dviem atvejais 100 zuzų žmonai pažadama anaiptol ne todėl, kad ji mažiau vertinama, o todėl, kad ji jau gavo „ktubą“ iš pirmo vyro, todėl veikiausiai ji jau turi tam tikrą materialinį pagrindą.

Pagrindinėje „ktubos“ dalyje išvardijamas ir kraitis, kurį atsineša jaunoji. Vyras turi teisę naudoti tą kraitį, tačiau jo pelnas ir nuostoliai pilnai yra vyro atsakomybė, o pats kraitis iš esmės lieka nepakitęs. Ir jei atsitiks, kad vyras išsiskirs su ta moterimi arba numirs, ji gaus „ktubą“ kartu su visu kraičiu.

Papildoma „ktubos“ dalis taip vadinamas „trečdalio pridėjimas“. Vyras prie pagrindinės „ktubos“ dalies prideda trečdalį kraičio vertės ir ši suma pridedama prie tos „ktubos“ dalies, apie kurią ką tik kalbėta (reikia pastebėti, kad negalima painioti šio pridėjimo prie „ktubos“ su alimentais, kuriuos vyras turi mokėti savo buvusiai žmonai kiekvieną mėnesį).

Toliau „ktubos“ tekste sakoma: „Ir taip pasakė prieš mus jaunikis: „Atsakomybę už šios sumos išmokėjimą aš prisiimu sau ir savo įpėdiniams, kurie bus po manęs, visu savo turtu, kurį turiu po dangumi kilnojamu ir nekilnojamu kurį turiu dabar ir kurį įsigysiu ateityje, nuo šios dienos ir toliau. Visa tai yra pilno šios sumos išmokėjimo garantija netgi rūbai, kuriais vilkiu“. Ir mes liudijame, kad jaunikis prisiėmė pilną atsakomybę, atlikdamas „kinjaną“. Tokiu būdu visa, kas pasakyta aukščiau, pilnai įsigaliojo“.

Po to seka liudininkų ir paties jaunikio parašai, kuriais jie patvirtina „ktubą“ prieš pat „chupa“.

Esmė tame, kad draudžiama būti viename name su žmona netgi vieną minutę be „ktubos“, todėl kai jaunikis ir jaunoji dabar jau vyras ir žmona įeis į savo namus, su jais turi būti „ktuba“, garantuojanti žmonos teises.

„Ktuba“ viešai perskaitoma iš karto po to, kai pasakomi „eirusin“ palaiminimai ir jaunikis perduoda nuotakai žiedą.

Jaunikis, laikydamas „ktubą“ dešinėje rankoje, atiduoda ją nuotakai, kuri taip pat paima ją dešine ranka prieš tai, kol prasidės septyni palaiminimai „nisuin“.


Kame yra „ktubos“ svarbumas?


Išminčių požiūris į „ktubą“ yra ypatingai rimtas kaip buvo minėta, kad netgi vieną minutę draudžiama būti su žmona be „ktubos“ . Kodėl?

„Ktuba“ funkcija neapsiriboja vien tiktai žmonos teisių užtikrinimu.

Be viso to, „ktuba“ yra ir galinga priemonė užkirsti kelią skubotoms, neapgalvotoms skyryboms arba, išsireiškiant išminčių žodžiais, ji yra apsauga nuo „tavo lengvabūdiško požiūrio į skyrybas“.

Tam, kad pagrįsti tai, kas pasakyta, paminėsime du pagrindinius Toros įstatymus apie santuoką.

1. Daugpatystė. Tora leidžia turėti dvi ir daugiau žmonų.

Vienintelė išimtis buvo karalius: „Neleisk jam turėti daug žmonų kad nenukryptų jo širdis nuo Kūrėjo“ (Dvarim 17:17).

Tarp kitko, ir šis apribojimas nebuvo ypatingai griežtas: karaliui vis tik buvo galima turėti 18 žmonų (tai išplaukia iš pranašo Natano žodžių, kuriuos jis Kūrėjo vardu perdavė karaliui Davidui, kuris tuo metu turėjo 6 žmonas: „O jei tau mažai, aš pridėsiu tiek pat ir dar tiek pat“ t.y. 6+6+6=18).

Kai Tora kalba apie karalių „neleisk jam turėti daug žmonų“, ji turi omeny karalių Šlomo, kuris, kaip žinia, turėjo 1000 žmonų ir sugulovių, ir tai galiausiai iš tiesų atvedė prie to, kad „jo širdis nukrypo nuo Kūrėjo“.

Lengvai galima įsivaizduoti našlės padėtį poligamiškoje visuomenėje: jei kelių žmonų vyras miršta, įsiplieskia ginčai dėl palikimo, kuriuose dažniausiai laimi atkaklumas ir užsispyrimas.

Galiausiai kažkas būtinai lieka nuskriaustas, galbūt net pasilieka be jokių lėšų pragyvenimui.

2. Pagal Toros įstatymą, moterį galima vesti tik jai pilnai sutinkant, o štai išsiskirti su ja Tora leidžia visiškai neklausiant jos leidimo.

Ir nors vyras privalo pateikti svarią savo noro išsiskirti priežastį, ją iš principo surasti ne taip ir sunku. 

Abu šie įstatymai: poligamija ir galimybė išsiskirti su žmona prieš jos valią, kėlė rimtą problemą: našlių ir išsiskyrusių moterų pragyvenimo šaltinio problemą.

Čia į pagalbą atėjo išminčiai, įsteigę „ktubą“, kuri bent jau dalinai išsprendžia šią problemą. Pavyzdžiui, jei vyras miršta, jo našlė pateikia „ktubą“ , pagal kurią paveldėtojai ar besirūpinantys mirusio vyro turtu privalo išmokėti jai sumą, nurodytą „ktuboje“ .

Be to, jie turi tai padaryti dar prieš palikimo dalybas.

Natūralu, kad pati vyriausia mirusiojo žmona, turinti didelį vadovavimo šeimai „stažą“, gaus savo „ktubą“ iš vyro palikimo.

Tai suteikia jai tam tikrą aprūpinimą, kurio jai užtektų ramiai gyventi likusius savo gyvenimo metus.

Juk 200 zuzų tais laikais buvo nemaži pinigai: juk Pesacho sederio dainoje yra minima, kad ožiukas buvo nupirktas tik už du zuzus... O 200 zuzų tai tik pagrindinė „ktubos“ dalis, be „priedo“!

„Ktuba“ taip pat tapo veiksminga priemone prieš skubotas skyrybas.

Ginčų su sutuoktiniu metu, kai jis grasina žmonai skyrybomis, žmona gali parodyti įsiaudrinusiam vyrui „ktubą“ , lyg sakydama: „atėjo mokėjimo metas!“

Reikia manyti, kad pamatęs šį dokumentą, vyras nurims ir išmes iš galvos mintis apie skyrybas. 

Tačiau jei šeimyniniai santykiai iš tiesų priėjo liepto galą, ir nėra kito kelio, kaip tik skyrybos, tai „ktuba“ yra ekonominis pagrindas išsiskyrusiai moteriai jos naujame, savarankiškame gyvenime.


O mūsų laikais?


Kalbant  teisiniais terminais, galima pasakyti, kad „ktubos“ vertė mūsų laikais yra greičiau de-jure (formali, tik dokumentas), nei de-fakto (praktiškai).

Rabi Geršomo [2] nutarimai ir alimentų mokėjimo nustatymas, atrodytų, anuliavo tas priežastis, kurios iššaukė „ktubos“ atsiradimą.

Rabi Geršomo nutarimas dėl privalomos monogamijos pašalino mirusio vyro žmonų kovos dėl turto galimybę (reikia paminėti, kad rabi Geršomas priėmė dar vieną nutarimą ir labai gaila, kad apie jį labai mažai žinoma visuomenėje jo esmė ta, kad amžinas prakeikimas priklauso vyrui, kuris skiriasi su žmona be jos sutikimo: jam pačiam ir tuo pačiu jo liudininkams).

Mūsų laikais teismas nepaskelbia sprendimo apie skyrybas, jei žmona neduoda sutikimo (kaip ir santuoka nesudaroma be moters sutikimo).

Tad natūraliai atpuolė „ktubos“, kaip stabdančio skyrybas veiksnio reikmė, o jos garantuojama pinigų suma jau nebėra gelbėjimosi ratas išsiskyrusiai moteriai: dabar ji gali pateikti teisme „tnaim“ ir pareikalauti priteisti jai alimentus, kaip būtiną jos sutikimo skyryboms sąlygą.

Ir taip, šiais laikais „ktuba“ praktiškai visai prarado savo prasmę.

Ir veltui ginčijasi jaunikio ir nuotakos tėvai, suteikdami didelę reikšmę sumai, kurią įrašo į „ktubą“ juk iš tikrųjų ypatingo vaidmens ji niekada nesuvaidins...


„Šošvinim“, žvakės...


„Ktuba“ pasirašyta. Artėjame prie prie pačios „chupos“ ceremonijos.

Jaunoji sėdi krėsle, o iš abiejų pusių stovi jos mama ir jaunikio mama.

Jaunikis, lydimas savo tėvo ir jaunosios tėvo, ateina prie nuotakos tam, kad uždengtų jos veidą šydu prieš tai kol įeis į „chupą“.

Lydintieji nuotaką ir jaunikį, vadinasi „šošvinim“.

Ir todėl, kad jaunikis savo vestuvių dieną yra panašus į karalių, o jaunoji į karalienę juos turi lydėti palyda.

Garbė būti „šošvinim“ paprastai suteikiama tėvams, patiems artimiausiems besituokiančiųjų žmonėms.

Jei tėvų nėra, pasirenkama pora kitų artimų ir mylimų žmonių.

Pageidautina, kad „šošvinim“ būtų vedę pirmoje santuokoje, nes tai geras ženklas besituokiantiems juk reikia, kad jaunieji kuo daugiau pasimokytų iš tokių santuokinių porų.

Paprotys, pagal kurį jaunąjį veda jo motina, o jaunąją jos tėvas, o viduryje eina jaunojo tėvas ir jaunosios motina ne judėjų paprotys.

Judaizmas sako, kad abi tėvų poros turi lygias teises į šį jaudinantį momentą. Vyrai su jaunikiu, moterys su jaunąja juda link „chupos“, kur dvi šios šeimos susigiminiuos.



Bet kodėl būtent jaunikis eina pas nuotaką?


Yra tame užuomina į Toros dovanojimą.

Tada taip pat įvyko jungtuvės, „kidušin“ tarp paties Kūrėjo ir Izraelio tautos: „šošvinim“ tada buvo vienas tai Moše.

Parašyta: „Ir išvedė Moše tautą pasitikti Kūrėjo“ todėl, kad Kūrėjas atėjo į jau paskirtą vietą pas nuotaką, pas Izraelį.

Ir štai, kaip atminimas to, kad Kūrėjas nusileido ugnies stulpe ant Sinajaus kalno, atsirado paprotys apšviesti tai, kas vyksta „chupoje“ žvakių šviesa.

Ir dar viena šio papročio esmė tai išraiška vilties, kad išsipildys „Megilat Ester“ žodžiai: „Ir buvo pas judėjus šviesa ir džiaugsmas, ir linksmybės, ir šlovė“.

O midrašas sako, kad žvakių uždegimas jaunikio ir nuotakos garbei įneša harmoniją į jaunos poros gyvenimą.

Kokiu būdu? Jaunikio organizme yra 248 organai, nuotakos 252. Žodžio נר („žvakė“) gematrija yra 250 tai skaičius, kuris yra lygiai per vidurį tarp skaičių 248 ir 252 jaunikio ir jaunosios skaičių.

Tad žvakių uždegimas išreiškia vienybės siekį bei siekį surasti aukso vidurį tarp jaunikio ir jaunosios.


Šydas

Jaunikis, kurį lydi „šošvinim“, nešantys rankose uždegtas žvakes, artėja prie jaunosios krėslo. Abejomis rankomis jis paima atgal atmestą šydą ir uždengia juo nuotakos veidą.

Apie šydą užsimenama Toroje toje vietoje, kurioje aprašomos Icchako ir Rivkos jungtuvės: „Ir paėmė ji šydą ir užsidengė juo“.

Ir kaip tik tuo momentu, kai jaunosios veidą uždengia šydas, rabinas pasako jai tą patį palinkėjimą, kuriuo buvo palydėta pas Icchaką išeinanti Rivka: „Sese mūsų, tapk tu nesuskaičiuojama daugybe tūkstančių!”

Ši ceremonija turi ir tokį tikslą: jaunikis tarsi apgaubia nuotaką savo globa, tylomis žadėdamas jai prie jos tėvų: aš įsipareigoju ginti tave, suteikti tau prieglobstį ir rūpinimąsi.


Po „chupa“


Pati „chupa“ taip pat primena Toros dovanojimą, kai judėjai sustojo „Sinajaus kalno papėdėje“.

Yra senas paprotys statyti „chupą“ po atviru dangumi, tuo primenant apie tai, ką Kūrėjas žadėjo Abrahamui: „Pažiūrėk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes ar sugebėsi jas suskaičiuoti? Tokie pat gausūs bus tavo palikuonys!“

Toks pats patvirtinimas, kad Izraelio tauta bus gausi, kaip žvaigždės danguje, buvo pakartotas ir Icchakui bei Jakovui.

Ir taip, po „chupa“ stovi jaunikis, o jo dešinėje jaunoji. Labai paplitęs paprotys, pagal kurį jaunoji su „šošvinim“ septynis kartus apeina aplink jaunąjį, prieš atsistojant šalia jo.

Tėvai stovi šalia jaunikio, o mamos šalia jaunosios.

Pasakė išminčiai: „Tas, kas nėra „kidušin“ žinovas, tegul neužsiima tuo“.

Tad jungtuvių ceremoniją patikima vesti patyrusiam, autoritetingam rabinui, kuris pilnai žino įstatymą ir turi jaunikio pasitikėjimą.

Ir štai po palaiminimo prie taurės vyno („nėra džiaugsmo be vyno“ kaip pasakyta: „...ir vynas pralinksmins žmogaus širdį“), rabinas sako: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir uždraudęs mums kraujomaišą, ir uždraudęs mums nuotakas, kol jos netapo mūsų žmonomis po „chupos“ ir „kidušin“. Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinęs savo tautą Izraelį „chupos ir „kidušin“ dėka“.

Jaunikis ir jaunoji atsigeria iš taurės vyno, kuriam rabinas jau pasakė palaiminimą. Po to „kidušin“ liudininkai yra pakviečiami prieiti arčiau, kad jie matytų visas ceremonijos smulkmenas: kaip jaunikis uždeda nuotakai sužieduotuvių žiedą, tardamas: „Štai šiuo žiedu tu esi paskiriama man į žmonas pagal Moše ir Izraelio įstatymą!“ (reikia pastebėti, kad jaunikis uždeda žiedą nuotakai būtent ant rodomojo piršto).

Tada rabinas skaito „ktubą“, jaunikis dešine ranka paduoda ją nuotakai, o ji priima ją (taip pat dešine ranka).

Izraelio rabinate yra įvestas geras paprotys: „ktubos“ kopija, užtvirtinta liudininkų parašais, atiduodama saugoti į rabinatą.

Jei „ktubos“ originalas pasimestų, pagal šią kopiją jaunavedžiai galėtų gauti naują „ktubos“ egzempliorių.

O dabar ateina septynių palaiminimų eilė:

1. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių!“;

2. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pagal Kurio žodį viskas sukurta!“;

3. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, sukūręs žmogų!“;

4. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, sukūręs žmogų pagal Savo atvaizdą pagal Savo atvaizdą pastatei jį ir sukūrei jam iš jo kūno amžiną statinį. Palaimintas Tu, Kūrėjau, sukūręs žmogų!“;

5. Tegul linksminasi ir džiūgauja [Jeruzalė, panaši dabar į] nevaisingą moterį, kai susirinks ten su džiaugsmu jos sūnūs. Palaimintas Tu, linksminantis Cioną jo sūnumis!“;

6. „Pralinksmink draugišką įsimylėjėlių porą, kaip senovėje linksminai Tu Savo kūrinius rojaus sode! Palaimintas Tu, Kūrėjau, linksminantis jaunikį ir nuotaką!“;

7. Ir paskutinis palaiminimas „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, sukūręs linksmybę ir džiaugsmą, jaunikį ir nuotaką, džiūgavimą ir dainavimą, iškilmes ir palaimą, meilę ir brolybę, taiką ir draugystę!...“ O tada išreiškiama viltis dėl greito išvadavimo: „...greitai Kūrėjau, mūsų Dieve, suskambės Judėjos miestuose ir Izraelio gatvėse džiaugsmo ir linksmybės balsas, jaunikio ir jaunosios balsas, džiūgaujantys šūksniai jaunikio ir jaunosios, stovinčių po „chupa“, garbei, ir besilinksminančio jaunimo dainos. Palaimintas Tu, Kūrėjau, džiuginantis jaunikį su nuotaka!“

Jaunieji vėl išgeria vyno ir jaunasis dešine koja sudaužo taurę.

137-tame Tehilim knygos skyriuje rašoma apie priesaiką, kuria prisiekė Judėjos tremtiniai po Pirmos Šventyklos sugriovimo: „Jei pamiršiu tave, Jeruzale, mano dešinė tepamiršta mane! Teprilips mano liežuvis prie gomurio, jei neprisiminsiu apie tave, jei neiškelsiu Jeruzalės savo linksmybės priešakyje!“

„Linksmybės priešakyje“ argi tai ne džiaugsmas naujos šeimos sukūrimo proga?! Būtent todėl šiuo momentu yra prisimenama, kad Šventykla sugriauta, kad didelė judėjų tautos dalis dar tremtyje...

Ir todėl tuo metu jaunikis sudaužo gražią taurę kaip gedulo simbolį, kaip mūsų netobulumo simbolį (reikia pastebėti, kad kai kuriose bendruomenėse taurė sudaužoma iš karto po sužieduotuvių dar prieš „ktubos“ skaitymą).

„Kidušin“ ceremonija užbaigiama ypatingame kambaryje, kuris vadinamas  „atsiskyrimo kambarys“.

„Kidušin“ liudininkai palydi jaunuosius į tą kambarį, kur jie pirmą kartą pabus vieni kaip vyras ir žmona.

Ten jie taip pat valgo lengvą vakarienę po pasninko, kai šiek tiek aprimsta iškilmingos ceremonijos sukeltas jaudulys.

Šis jaunųjų atsiskyrimas užbaigia „kidušin“ ceremoniją, suteikdamas jai pilnumą (kai kuriose sefardų bendruomenėse jaunieji paliekami vieni po vestuvių puotos).

Ypatinga reikšmė yra suteikiama jaunikio ir nuotakos linksminimui. Ir tai išreiškiama ne ypatingu meniu ar triukšmingu orkestru... Linksmumas turi būti tikras, nuoširdus jauniesiems šokama ir dainuojama iš visos širdies.

Talmudas smulkiai pasakoja apie tai, čia mes pateiksime tik vieną citatą: „Kaip šoka prieš nuotaką? Dainuoja prieš ją: nuotaka nuostabi ir miela!“

Viso to tikslas padaryti ją dar patrauklesne jaunikiui ir pašventinti jų bendro gyvenimo pradžią.


„Septyni palaiminimai“


Kaip jau buvo minėta, judaizmas nepripažįsta prašmatnių vestuvių, kur pagrindinę vietą užima stalas ir vaišės, kurie neva linksmina jaunuosius.

Iš tiesų reikia surengti tokias vaišes, kurių metu iš susirinkusiųjų lūpų skambės Toros žodžiai.

Vaišės nebūtinai turi prasidėti iš karto po „chupos“.

„Chupa“ galima atlikti sinagogoje, dalyvaujant daugybei žmonių, o vaišes surengti vėliau, siaurame artimų žmonių rate.

Septynių dienų laikotarpyje po „chupos“ jaunavedžiai dalyvauja vaišėse kiekvieną dieną ir kai yra skaitomas „Birkat amazon“, prie šios maldos yra pridedami „Septyni [vestuvių] palaiminimai“.

Tuo pačiu taip suteikiama galimybė išgirsti tuos palaiminimus tiems, kas nedalyvavo vestuvėse.

Todėl reikia, kad kiekvieną dieną vaišėse būtų bent jau vienas naujai pakviestas svečias.

Šie nauji svečiai vadinami „panim chadašim“ („nauji veidai“).

Šių septynių vaišių dienų „zimun“ taip pat „apsivelka naujais rūbais“.

Kai vedantysis ištaria: „Pasakykime palaiminimą“, ir po to, kai dalyvaujantieji atsakė ir jis pakartojo: „Tebūna Kūrėjo vardas palaimintas dabar ir per amžius!”, jis tęsia: „Skausmas praėjo ir pykčio nebėra ir tada nebylys dainą uždainuos. Vesk mus teisumo keliais, išgirsk Ješuruno [Izraelio] sūnų, Arono sūnų palaiminimą! Palaiminkime mūsų Kūrėją, Kurio namuose džiaugsmas, Tą, Kuriam priklauso maistas, kurį mes valgėme!“

Visi atsako: „Palaimintas Kūrėjas, Kurio namuose džiaugsmas, Kuriam priklauso maistas, kurį mes valgėme!“, o vedantysis pakartoja šiuos žodžius.

Vedantysis užbaigia „Birkat amazon“ palaiminimu taurei vyno („...kuriantis vynuogės vaisų“), po to antroji taurė vyno perduodama iš rankų į rankas ir kiekvienas, kuriam buvo suteikta tokia garbė, pasako vieną iš šešių likusių vestuvinių palaiminimų, tada abiejų taurių turinys sumaišomas ir viena taurė paduodama jaunikiui, kita jaunajai.

Daugelis labai griežtai laikosi to, kad „Septyni palaiminimai“ būtų pasakomi ne tik vestuvių puotoje, bet ir kiekvieną iš sekančių septynių dienų ir kiekvieną kartą naujomis aplinkybėmis: jaunikio šeimoje, nuotakos šeimoje, pas mokslo ar darbo draugus...

Tokiu būdu jaunavedžiams lengviau parodyti dėmesį visiems svečiams ir išreikšti jiems savo meilę ir dėkingumą. Juk vestuvių puotoje po „chupos“ ceremonijos yra pernelyg daug žmonių, jaudulys pernelyg didelis ir neįmanoma pabendrauti su kiekvienu brangiu svečiu.

„Medaus mėnesio“ supratimas judaizme yra svetimas. Būtent nuo pirmųjų bendro gyvenimo dienų jaunavedžiai turi pratintis prie šeimyninio gyvenimo.

Todėl po vestuvių jie turi likti šeimos rate, o ne važiuoti antrą dieną po vestuvių į svetimas šalis.

Sekančioje dalyje, skirtoje šeimyninio gyvenimo įstatymams, bus rašoma, kad po pirmosios vestuvių nakties jaunamartė yra uždrausta savo vyrui.

Todėl aišku, kad buvimas toli nuo artimųjų nei kiek nepadės sumažinti įtampos, natūraliai kylančios žengiant pirmuosius bendro gyvenimo žingsnius.








[1] Rabi Šimon ben Šetach pasižymėjęs Antros Šventyklos epochos Toros išminčius, gyvenęs I amžiuje prieš mūsų erą. Jo sesuo, karalienė Šlomcion, buvo karaliaus Aleksandro-Janajaus žmona.

Būdamas Sanhedrino vadovu rabi Šimon ben Šetach daug kovojo su Sanhedrino nariais צדוקים cdukim (prie kurių šliejosi ir pats karalius). Ši kova baigėsi judajizmo tradicijai ištikimų ir visišką tautos palaikymą gavusių išminčių פרושים (prušim) pergale.

Rabi Šimon ben Šetach išgarsėjo savo sąžiningumu, nepataikavimu teisme, netgi karaliaus naudai. Jis pateikė Sanhedrine aibę nutarimų, vienas kurių įpareigojo visus vaikus lankyti mokyklą.


[2] Rabeinu Geršom (žinomas kaip מאור הגאולה „Meor agola“ „Tremties šviesulys“), vienas didžiausių Prancūzijos ir Vokietijos Toros išminčių (965? - 1028 arba 1041).

Talmudo žinovas, Toros įstatymų kodifikatorius, poetas, jis labiausiai žinomas, kaip nustatymų, priimtų judėjų tautos daugumos, autorius. Tarp jų: draudimas turėti daugiau nei vieną žmoną, draudimas skirtis su žmona be jos sutikimo, draudimas skaityti svetimus laiškus be jų šeimininko sutikimo, draudimas priekaištauti sugrįžusiems į judaizmą. Jo sukurtose „Slichot“ atsispindi nelaimės, ištikusios Izraelio tautą jo epochoje.