Viską, kas būtina Šabatui, yra ruošiama eilinę dieną, bet per Šabatą ruoštis eilinei dienai yra uždrausta – kad nesumenkinti Šabato šventumo.
Pavyzdžiui: negalima per Šabatą ruoštis kelionei ar ekskursijai, į kurią vyksite sekmadienį – negalima sudarinėti kelionės programos, planuoti maršruto, ruošti įrangos.
Netgi knygų ar vadovėlių, kurių prireiks kitą dieną, negalima rinkti per Šabatą. Jei besibaigiant Šabatui laukiama svečių, negalima padengti jiems stalo anksčiau, nei jis pasibaigs.
„Ir saugokite Mano įstatymus ir Mano nurodymus, kuriuos vykdys žmogus ir gyvens jais“ (Vaikra, 18). „Gyvens jais“, pabrėžia Tora. „Bet ne mirs dėl jų“, kaip sako judėjų išminčiai.
Nėra judaizme didesnės vertybės už žmogaus gyvybę. Talmudo traktate Sanhedrin pasakyta: „Jei žmogus yra priverstas sulaužyti Toros priedermę, nes jam gresia mirtis, tegu prasižengia, bet nemiršta.
Išimtis – trys priedermės: stabmeldystės draudimas, kraujo praliejimas ir paleistuvystė. Jei žmogus verčiamas padaryti šiuos nusikaltimus, geriau jau mirs, bet neprasižengs“.
Prie šių trijų priedermių pridedamos ir lengvesnės, jei verčiama prasižengti dėl ypatingų aplinkybių – turint tikslą atskirti judėją nuo judaizmo.
Tačiau bendrai – pavojus gyvybei atšaukia bet kurios Toros priedermės vykdymą. Ši situacija vadinama פיקוח נפש pikuach nefeš – „gyvybės išsaugojimas“.
Reikia pabrėžti, kad pavyzdžiui net Šabato sulaužymas, kad išgelbėti gyvybę, skaitosi kaip leistinas! Sulaužyti Šabatą šioje situacijoje – Toros priedermė!
Jei per Šabatą yra pavojus papulti po griūtimi, sudegti, paskęsti, būti partrenktam automobilio, pakliūti į priešų rankas – Tora įpareigoja tuo metu padaryti viską, kas įmanoma, kad išsigelbėti iš gresiančio pavojaus.
Net jei akivaizdžios grėsmės nėra, bet tik yra pavojus, kad tai gali įvykti, būtina sulaužyti Šabatą.
Jei, pavyzdžiui, sugriuvo namas ir tiksliai nėra žinoma ar kas nors liko po griuvėsiais, reikia pradėti ardyti griuvėsius, nepaisant to, kad šiandien Šabatas.
Visi leidimai sulaužyti Šabato priedermę, kurie duoti Izraelio gynybos Armijos kareiviams ir pasienio tarnybai, apsaugos tarnybos darbuotojams ir t.t. (ginklo nešiojimas, kelionės), rodo požiūrį į žmogaus gyvybės šventumą.
Ir geriau dėl žmogaus gyvybės išgelbėjimo sulaužyti vieną Šabatą, kad ateityje jis galėtų laikytis dar daug Šabatų.