• וימררו את חייהם בעבדה קשה בחמר ובלבנים ובכל עבדה בשדה את כל עבדתם אשר עבדו בהם בפרך. שמות א' – יד Apkartino mūsų gyvenimą sunkiu darbu...ir visais lauko darbais, kuriuos dirbo vergiškai“ (Šmot 1 – 14).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Šabato sutikimas“

I. M. Lav

Po Šabato žvakių uždegimo vyrai eina į sinagogą, „Mincha“, „Šabato sutikimo“ ir „Maariv“ maldoms.

Yra paprotys prieš „Mincha“ paskaityti „Šir aširim“ („Giesmių giesmė“). Apie šią Tanacho knygą rabi Akiva [1] pasakė: „Visos Tanacho knygos šventos, bet ši – Šventų Švenčiausia“. Pagal tradicinį aiškinimą, ši knyga išreiškia sąjungą tarp jaunikio – Kūrėjo ir nuotakos – Izraelio.

Po „Šir aširim“ skaitomas 107 Tehilim skyrius, išreiškiantis dėkingumą Kūrėjui, Kuris gelbsti mus nuo visokių įmanomų nelaimių: „Pamatys visa tai tyri širdimi ir apsidžiaugs, o visa, kas netyra – nutils. Kas išmintingas – atmins tai ir galvos apie Kūrėjo gerumą“.

„Mano sielos Mylimasis, gailestingas Tėvas“ – tai trumpas keturių eilučių posmelis, kurių pirmos raidės sudaro Kūrėjo vardą. Savo nuotaika jis įneša šabatinę atmosferą, kurioje yra meldžiamasi „Mincha“.

Šeši Tehilim skyriai atveria „Šabato sutikimą“ – pagal savaitės dienų skaičių, pirmas jų – „Šlovinkime Kūrėją“, o paskutinis „Davido psalmė“, kuris yra skaitomas stovint. Po to yra dainuojamas himnas „Ateik, mylimasis, sutikti nuotaką“, kurį sukūrė rabi Šlomo Alkabec [2], vienas didžiausių Toros išminčių-kabalistų. Paskutinis posmelis „Ateik su taika“ yra sakomas stovint, atsisukus veidu į išėjimą (paprastai į vakarus), tarsi laukiant nuotakos – Šabato - atėjimo.

„Šabato sutikimas“ užsibaigia dar dvejais Tehilim skyriais: 92-tu („Šlovinimo daina Šabato garbei“) ir 93-iu („Kūrėjas Karalius, apsirengęs didybe“), po kurio sakomas „Kadiš jatom“ (jį sako tie, kurie yra 11-os mėnesių gedule dėl mirusių giminaičių arba tie, kurie tą dieną pažymi mirusiojo artimo mirimo metines).

Pereinant nuo „Šabato sutikimo“ prie „Maariv“ maldos, tie, kas meldžiasi pagal sefardų „sidurą“ (nusach sfarad), skaito knygos Zohar ištraukas, aprašančias Šabato šventumą.

Besimeldžiantieji pagal aškenazių „sidurą“ (nusach aškenaz), pakartoja 2-tą traktato Mišna Šabat skyrių, kuris pašvęstas šabatinių žvakių uždegimui, o po to, tie, kas turi sakyti „Kadiš“, sako „Kadiš derabanan“. Tada tradiciniu šabatiniu uždainavimu chazanas pradeda „Maariv“.

Šabatinė „Maariv“ „Šma“ malda nuo kasdieninės skiriasi antrojo palaiminimo po paties „Šma“ pabaiga:  vietoje žodžių „saugantis Savo tautą, Izraelį amžinai“, atsistojus yra pasakoma: „išskleidžiantis savo taikos palapinę ant mūsų ir ant visos Izraelio tautos ir ant Jeruzalės“.

Tie, kas meldžiasi pagal sefardų „sidurą“, čia prideda citatas iš Toros: „ir tegul saugo Šabato dieną Izraelio sūnūs“, tam, kad labiau išreikšti dienos dvasią (per Roš-Hašana, Jom-Kipur ir kitas šventes čia įterpiamos kitos atitinkamos citatos).

Po to, kai chazanas pasako „Chaci-kadiš“, meldžiamasi šabatinė „Amida“, šį kartą sudaryta tik iš septynių palaiminimų: trys pirmi ir trys paskutiniai – tie patys kaip paprastai, o vidurinis – ypatingas palaiminimas, pagal turinį susijęs su Šabatu. Šis palaiminimas kiekvienoje iš Šabato maldų („Maariv“, „Šacharit“, „Musaf“, „Mincha“) yra skirtingas. „Maariv“ maldoje jis pagrinde kalba apie tai, kad Šabatas – prisiminimas apie tai, kad Kūrėjas sukūrė pasaulį. Pabaiga  tokia pati, kaip ir visų likusių Šabato maldų – „Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinantis Šabatą“!

Po „Amidos“ visi – ir bendruomenė, ir chazanas - stovėdami garsiai pasako ištrauką iš Toros: „Ir užbaigti buvo dangus ir žemė...“. Tuo pačiu yra paliudijama apie tai, kad Kūrėjas sukūrė pasaulį per šešias dienas.

Pagal Toros įstatymą, liudininkas teisme turi pareikšti apie tai, ką žino garsiu balsu ir stovėdamas – todėl ir šis paliudijimas yra pasakomas būtent taip. 

Po to chazanas ištaria trumpą palaiminimą, minintį pasaulio protėvius ir bendruomenė choru skaito maldą „Protėvių apsauga“, kurioje sukoncentruotas septynių maldos „Amida“ palaiminimų, jau pasakytų pašnibždomis, turinys. Tai chazano „Amida“ pakartojimo balsu pakeitimas.

Šis paprotys atsirado dar tada, kai sinagogos būdavo už miesto, ir tie, kurie dėl pavėlavimo į maldos pradžią pasilikdavo sinagogoje ilgiau už kitus, galėjo atsidurti pavojuje grįžtant namo. Todėl išminčiai nustatė maldą „Protėvių apsauga“, kad tuo laiku, kai bendruomenė ją skaito, pavėlavusieji turėtų galimybę užbaigti „Amida“ ir išeiti iš sinagogos kartu su visais. Ir nors gyvenimo sąlygos dabar pasikeitė, iki šiol yra vykdomas šis išminčių nustatymas.  

Po „Pilno kadišo“, kurį pasako chazanas, visi skaito 23-ią Tehilim dalį, „Kadiš jatom“ ir chazanas sako: „Palaiminkite Kūrėją Palaimintą!“. Ir į tai atsako: „Palaimintas Kūrėjas Palaimintasis!“. „Maariv“ užbaigiamas „Aleinu“ skaitymu. Po paskutinio „Kadiš jatom“ priimta dainuoti himną „Visatos Valdove“ arba „Tebus išaukštintas Kūrėjas“. Šie himnai yra „siduro“ pradžioje – tarp pirmųjų dienos maldų.

Yra bendruomenių, kuriose po „Maarivo“ sinagogoje priimta atlikti „Kidušą“ vynui, kad dar kartą priminti apie dienos šventumą, o taip pat tam, kad suteikti galimybę tiems, kas dėl kokių nors priežasčių neturės galimybės atlikti „Kidušo“ vynui, šią priedermę įvykdyti sinagogoje.

„Taika jums, tarnystės angelai!“

Senas paprotys – Šabatui ir šventėms kviesti svečius, kurie sėdi prie šabatinio stalo kartu su šeimininkais – tarsi viena šeima.

Daugelyje bendruomenių priimta, kad tėvas palaimina savo vaikus, uždėdamas jiems ant galvos rankas. Kai kuriose bendruomenėse tai daroma tik kartą per metus – per Jom-Kipurą, kitose – kiekvieną Šabatą.

Ir taip, visi susirinkusieji pradeda dainuoti „Taika jums, tarnystės angelai!“ Šis himnas sudarytas iš keturių posmelių, kurių kiekvienas pakartojamas tris kartus.

Tai išplaukia iš Talmudo paminėjimo, kad prasidėjus Šabatui, kiekvieną grįžtantį iš sinagogos lydi du angelai – vienas geras, o kitas blogas. Jei jie mato, kad namie viskas paruošta Šabatui, gerasis angelas linki: „Duok Dieve, kad ir kitą Šabatą taip būtų“. Ir blogasis angelas yra priverstas atsakyti: „amen“.

Tačiau jei namie nėra pasiruošta, blogasis angelas sako: „Duok Dieve, kad ir kitą Šabatą taip būtų“, o gerasis angelas prieš savo valią atsako: „amen“.

Po šio himno šeimos galva pasako maldą, prasidedančią žodžiais: „Visų pasaulių Valdove, visų sielų Kūrėjau, pasaulio Kūrėjau...“.

Ši nuostabi malda daugelyje „sidurų“ yra iš karto po himno „Taika jums...“. Po to visi šeimos nariai skaito 31 knygos Mišlei skyrių: „Kas ras tobulą žmoną?...“, šlovinantį moterį, namų šeimininkę.

Ši dalis yra sudaryta taip, kad visos jos eilutės prasideda ivrito abėcėlės tvarka, o jos reikšmę sunku pervertinti. Tai šeimos motinos, kuri sunkiai triūsia visą savaitę (ir ypač Šabato išvakarėse), kad paruoštų namus Šabato sutikimui, pagerbimas ir dėkingumo išreiškimas.

„Kidušas“

Išminčiai taip komentuoja Toros žodžius „Atmink Šabato dieną, kad pašventintum ją“: „Prisimink ją prie taurės vyno“. Vykdant šią priedermę Šabato pradžia pažymima „Kidušu“, o pabaiga – „Avdala“.

Vakarinį „Kidušą“ reikia atlikti prie taurės vyno arba vynuogių sulčių.

Tik tuo atveju, jei nėra jokios galimybės gauti košerinio vyno, arba jei dėl kokių nors priežasčių žmogui negalima gerti vyno, „Kidušą“ galima atlikti ir su dvejomis šabatinėmis chalomis.

Bent jau „Kidušo“ pradžioje, kai sakoma: „Ir buvo užbaigti...“ – visi turi atsistoti, nes tai yra liudijimas to, kad Kūrėjas sukūrė pasaulį, ir kaip kiekvieną liudijimą, šiuos žodžius reikia ištarti stovint.

Kai kur priimta stovėti viso „Kidušo“ metu, o kai kur – atsisėsti po šių pirmų žodžių. 

Tada šeimos galva pasako dar vieną palaiminimą – apie Šabato dienos šventumą. 

Visi likę šeimos nariai įvykdo „Kidušo“ priedermę tuo, kad įdėmiai klauso sakančio „Kidušą“ ir atsako „amen“ po palaiminimų.

Po to atliekantis „Kidušą“ visus vaišina duodamas atsigerti iš savo taurės vyno. Kai kuriose šeimose, siekiant mokinti vaikus atlikti šią priedermę, jiems taip pat leidžiama atlikti „Kidušą“ vynui.

„Kiduše“ yra du svarbiausi momentai: Šabatas – „tai prisiminimas apie pasaulio sukūrimą“ ir „prisiminimas apie išėjimą iš Egipto“.

Taip jis atspindi dėkingumą Kūrėjui už tai, kad Jis davė savo tautai galimybę laikytis ir saugoti Šabatą, kuris išreiškia universalią pasaulio sukūrimo esmę.

Prisiminimas apie išėjimą iš Egipto – tai kertinis judėjų tautos akmuo, „nes mus Tu pasirinkai ir mus Tu pašventinai iš visų tautų ir kaip palikimą iš meilės ir palankumo šventą Savo Šabatą  davei mums ...“.

Vakarinė trapeza

Ant šabatinio stalo dedamos dvi chalos, jos yra uždengiamos specialia servetėle. Šios dvi chalos – lechem mišne. Jos primena apie tai, kad Šabato garbei Kūrėjas duodavo dykumoje dvigubą manos porciją – po du omerus kiekvienam.

Kodėl chalos yra uždengiamos? Tam yra du paaiškinimai: pirmas – tai, kad mana buvo tarsi supakuota dvejais dangiškos rasos sluoksniais: iš viršaus ir iš apačios, taip ir dabar chala dedama ant servetėlės, ir iš viršaus taip pat yra uždengiama servetėle.

Antras paaiškinimas yra susijęs su tuo, kas buvo kalbėta apie palaiminimus „negenin“: pirmiausiai palaiminimas turi būti pasakomas duonai, o tik po to – vynui (todėl, kad toje Toros vietoje, kurioje yra vardinamos Izraelio dovanos, vynuogės minimos po kviečių).

Tačiau todėl, kad iki „Kidušo“ negalima nieko valgyti, pirmiau reikia pasakyti palaiminimą vynui. O tam, kad nesumenkinti duonos šventumo, ji uždengiama servetėle – tarsi jos visai nebūtų ant stalo.  

Lechem mišne turi būti ant stalo visų trijų šabatinių trapezų metu ir čia reikia pabrėžti, kad mažiausiai trys trapezos išreiškia garbę Šabatui: pirmą kartą – vakare, prasidėjus Šabatui, antrą kartą – po „Šacharit“, trečią kartą – vakarop.

Užuomina į tai yra 16-ame Šmot knygos skyriuje, kur kalbama apie manos dovanojimą ir pasiruošimą Šabatui: „Valgykite ją šiandien, nes šiandien – Šabatas Kūrėjo garbei, šiandien nerasite manos lauke“. Tris kartus pakartotas žodis „šiandien“ po to, kai buvo pasakyta „valgykite“ yra užuomina į tai, kad per Šabatą reikia surengti tris trapezas.

Po vakarinio „Kidušo“ yra atliekamas ritualinis rankų nuplovimas: šeimos galva daro tai pirmas, o pats jauniausias šeimoje – paskutinis.

Šeimos galva nuima servetėlę nuo chalų, peiliu padaro chaloje žymę, kur paskiau ji bus pjaunama, uždeda rankas ant chalų ir garsiai ištaria palaiminimą:  ברוך אתה ה' אמ"ה המוציא לחם מן הארץ „Išvedantis duoną iš žemės“.

Po to jis pjauna chalą pažymėtoje vietoje, pavilgo atpjautą gabaliuką į druską ir valgo. Toliau jis pjausto duoną ir dalina visiems šeimos nariams, kurie jau neturi sakyti palaiminimo duonai, nes išklausę šį palaiminimą ir atsakę į jį „amen“, jie jau skaitosi įvykdę šią priedermę. 

Pagal galimybes penktadienio vakaro trapeza turi būti iš skanaus, gausaus, įvairaus maisto. Pageidautina, kad būtų mėsa ir žuvis, kad įgyvendinti priesaką „ir pavadinsi Šabatą palaima“.

Išminčiai teikia didžiulę reikšmę šabatinių vaišių kokybei ir sako, kad Roš-Ašana metu danguje nustatoma, kiek pinigų žmogus gaus ateinančiais metais maistui – tačiau į šią sumą neįeina išlaidos Šabatų ir švenčių vaišėms ir taip pat išlaidos, skirtos mokinti vaikus Toros.

„Jeigu šios išlaidos didinamos – jam yra pridedama!“ Tad šios išlaidos skaitosi „virš biudžeto“.

Be materialaus maisto, Šabato metu reikia rūpintis ir dvasiniu maistu, kuris yra dvejopas: dainos ir žodžiai.

„Siduruose“ ir šabatinių dainų rinkiniuose galima rasti viską, kas judėjų poezijoje yra geriausio sukurta apie Šabatą – pagal skirtingų bendruomenių tradicijas, stilių ir melodijas.

O šabatinių vaišių metu yra sakomi divrei Tora – Toros žodžiai, paprastai savaitinės Toros dalies, kuri tą Šabatą skaitoma sinagogoje, tema.

Labai svarbu, kad tame priprastų dalyvauti ir vaikai – kad pasiruoštų iš anksto ir pasakytų prie stalo tai, ką pasiruošė. 

Po trapezos yra dainuojama 126 knygos Tehilim psalmė: „Kai grąžino Kūrėjas iš nelaisvės...“. Tada yra skaitomas „Birkat amazon“.

Jei prie stalo yra ne mažiau trys vyrai, vyresni nei 13 metų, jie turi atlikti „zimun“ (žr.aukščiau).

Per Šabatą į trečią „Birkat amazon“ palaiminimą įterpiama ištrauka „Tebus Tau norima...“, o pabaigoje – „Jis gailestingas, duos mums kaip palikimą begalinę dieną, pilną ramybės ir poilsio amžinam gyvenimui“.  

[1] Rabi Akiva – vienas didžiausių visų laikų išminčių, tanajus, gyvenęs I-II amžiuje. Toros mokytis pradėjo tik būdamas 40 metų, mokėsi vadovaujamas rabi Eliazero ben Orkanoso ir rabi Jehošua ben Chananja. Dėka savo darbštumo sugebėjo aprėpti visas Toros disciplinas: ir midrašą, ir Halacha, ir Agada. Sukūrė ypatingą Toros komentavimo sistemą, pagal kurią viskas rašytinės Toros tekste – netgi raidžių karūnos – yra pagrindas įstatymui. Mylimas ir gerbiamas savo amžininkų, jis daug nuveikė dėl savo tautos gerovės. Palaikė Bar-Kochbos sukilimą, tikėdamas jo išvaduotojiška misija. Adrijano persekiojimo laikais rabi Akiva pasiaukojamai tęsė savo Toros žinių propagavimą, už ką buvo romiečių nubaustas mirtimi.

[2] Rabi Šlomo Alkabec – kabalistas ir poetas (XV a.). Gyveno Salonikuose, po to apsigyveno Cfate tuo metu, kai ten gyveno rabi Josef Karo. Himno „Ateik, mylimasis mano...“ šaltinis yra Babilono Talmudo traktate Šabat (119 psl.): „Rabi Chanina... kalbėjo: Eime kartu pasitikti Karalienės-Šabato. Rabi Janai... sakė: Ateik, nuotaka, ateik nuotaka!” Cfato kabalistai išeidavo sutikti Šabato už miesto, sakydami: „Eikime pasitikti Šabato!“