Pats Šabato nustatymo pagrindas pateikiamas jau dešimtyje įsakymų: „Nes šešias dienas Kūrėjas kūrė dangų ir žemę, jūrą ir viskas kas juose, ir ilsėjosi septintą dieną, todėl palaimino Kūrėjas Šabato dieną ir pašventino ją“.
Ir šis pagrindas, kuris remiasi pačios Toros pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, pabrėžia Šabato vaidmenį šiame pasaulio sukūrime. Išeina, kad Šabatas – tai „priminimas apie Kūrimą“ ir kertinis monoteizmo akmuo.
Visų savo darbų nutraukimu prieš Šabatą yra sekama Kūrėjo keliais: Jis po viso Savo šešių dienų pasaulio kūrimo septintą dieną „užbaigė visą Savo darbą, kurį padarė“.
Antras Šabato pagrindas, tai faktas, kad Šabatas yra „prisiminimas apie išėjimą iš Egipto“.
Dešimties įsakymų tekste, Moše išdėstytame Dvarim knygoje, tai formuluojama šitaip: „Ir atsimink, kad vergu buvai Egipto šalyje ir išvedė tave iš ten Kūrėjas stipria ranka ir didele galia, todėl liepė tau Kūrėjas saugoti Šabato dieną“. Tad Šabatas turi ne tik universalią reikšmę, net jis yra ir svarbiausia judėjų nacionalinė vertybė.
Perėjimas nuo darbo dienų prie šventumo, nuo darbo prie poilsio – tai perėjimas nuo vergystės prie laisvės, ir tai panašu į išėjimą iš Egipto.
Šabatas suteikia istorijos pasikartojimo pojūtį – lyg mes vėl patirtume išsilaisvinimo iš Egipto stebuklą – išėjimą iš tamsos į šviesą, iš vergovės į laisvę.
Kiekvieną Šabatą mes vėl ir vėl pakartojame išėjimą iš Egipto, su visais jo prasmės atspalviais, ir su visais jo rezultatais: mes matome Kūrėjo ranką, kuriančią visus stebuklus ir ženklus, dalyvaujame Toros dovanojime ant Sinajaus kalno, įeiname į pažadėtą žemę.
Papildomas Šabato akcentas - visų žmonių lygybė prieš Kūrėją ir Jo rūpinimasis visais kūriniais, sukurtais žmogaus gerovei: „Šešias dienas užsiimk savo darbais, o septintą dieną sustabdyk savo darbus, kad pailsėtų tavo jautis ir tavo asilas, ir tavo tarnaitės sūnus, ir géras“ (Šmot, 23).
Ta pati idėja išreikšta ir Dešimtyje įsakymų: „O septintą dieną – Šabatas... nedaryk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo dukra, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei asilas, nei jautis, nei jokie tavo gyvuliai, nei géras, kuris tavo vartuose – kad ilsėtųsi ir tavo tarnas ir tarnaitė, kaip ir tu“.
Netgi tie, kurie priklauso žemiausiam visuomenės sluoksniui, Šabato metu įgyja su visais vienodas teises.
Užtenka užsukti į sinagogą per Šabatą ir galima pamatyti, kaip turtingi ir vargšai meldžiasi kartu bei kartu mokosi Torą.
Iš tiesų - „vienas Tėvas visiems“! Per Šabatą nėra darbdavio ir darbininko – visi lygūs prieš Kūrėją.
Šabatas užtikrina, kad šiais laikais, kai žmogaus gyvenimo tempas yra didžiulis, žmogus rastų laiko užsiimti savo dvasinėmis vertybėmis: viena diena per savaitę, Šabatas, yra pilnai paskiriama Toros mokymuisi, minties tobulinimui, dvasiniam pakilimui.
Kartą per savaitę vienai dienai atitrūkstama nuo materialaus pasaulio ir jo vertybių, nuo materialaus pasisekimo vaikymosi...
Šabatas – dvasios diena ir ji apšviečia dvasingumu visas likusias savaitės dienas.
Šabatas išreiškia dar vieną idėją – tai šeimyninių ryšių atnaujinimas, didelės vienybės vyro ir moters sąjungai suteikimas, draugiškų santykių tarp kaimynų stiprinimas.
Šiandieninio gyvenimo realybė tokia, kad dieną – darbas, rūpesčiai, problemos, vakare – televizorius, darbai namuose, pramogos, o daugumos problemų santykiuose tarp sutuoktinių bei tarp tėvų ir vaikų galima būtų išvengti, jei žmonės turėtų laiko pasikalbėti vieni su kitais, išsiaiškinti, sustiprinti savitarpio supratimą.
Ir štai, Šabatas yra ta diena, kai nereikia į darbą, kai nereikia ruošti pamokų, kai nežiūrimas televizorius. Tą dieną nėra namų ruošos darbų, neklausiama, kur eisime vakare.
Šeima susirenka prie Šabato stalo: žvakės, balta staltiesė, šventiškai padengtas stalas, „Kidušas“, šabatinės dainos, Toros žodžiai – štai kas yra Šabato vakaras.
Tokioje aplinkoje sunku neatverti širdžių vieni kitiems. Pagaliau galima pasišnekėti apie viską, kas susikaupė visos savaitės bėgyje. Prie šabatinio stalo atsiveria tikra pokalbio kultūra, čia stengiamasi klausytis ir girdėti, kalbėti ir pasakoti, gilinti sena ir atverti nauja – visa tai griauna rutiną ir suteikia gyvenimui naujumo ir šviežumo.
„Saugok ir atmink“ (זכור) viename žodyje davė mums išgirsti vieningas Kūrėjas“ - taip yra dainuojama sutinkant Šabatą ir prisimenant kaip Toros dovanojimo momentu stebuklingu būdu vienu metu girdėjo žodžius „saugok Šabato dieną“ ir „atsimink Šabato dieną“.
Išminčiai aiškina, kodėl vienoje vietoje Dešimtyje įsakymų pasakyta „saugok Šabato dieną“, o kitoje - „atmink Šabato dieną“.
Abu pasakymai turi ypač gilią reikšmę.
Paliepimas „atmink Šabato dieną“ moko, kad būtina Šabatui suteikti jo ypatingą charakterį: uždegti žvakes, pasakyti specialias šabatines maldas, atlikti „Kidušą“ ir „avdala“, skaityti Torą, rengti šabatines vaišes ir dainuoti šabatines dainas.
Paliepimas „saugok Šabato dieną“ moko, kad yra dalykų, kurių reikia vengti Šabato dieną, norint išsaugoti ypatingą tos dienos charakterį: kad yra daug veiklos rūšių, kurių negalima daryti per Šabatą, kad privalu mokintis Šabato įstatymus, kad žinoti, ką per Šabatą draudžia daryti Tora ir ką draudžia daryti išminčiai, ko reikia vengti, kaip prieštaraujančio šabatinei dvasiai – šventos dienos dvasiai.
„Saugok ir atmink“ – tai dvi medalio pusės: pozityvi ir negatyvi.
Tarkime, žmogus užmigo penktadienį vakare ir išmiegojo 25 valandas iš eilės – ar jis įvykdė Šabato priedermę?
Iš pirmo žvilgsnio jis įvykdė paliepimą „saugok“, nes jis juk niekuo nepažeidė Šabato, bet iš tikrųjų jis neįvykdė Šabato priedermės.
Per maža yra nieko nedaryti – būtina taip pat ir padaryti kažką, kad Šabatas būtų Šabatas.
Nes pastaruoju atveju nėra įvykdytas paliepimas „atmink“, kadangi nėra padaryta nieko, kad būtų pašventinta ši diena ir pats žmogus.
Šiuo pavyzdžiu bandoma parodyti klaidą, kuri yra paplitusi tarp tų, kurie neturi aiškaus supratimo apie tai, kas yra Šabatas: kai yra manoma, kad Šabato įstatymai yra tik draudimų rinkinys – tam tikri tabu: nevažiuoti, nerūkyti, nejungti elektros – nėra nei jūros, nei krepšinio, nei televizoriaus... Lygtai visas Šabatas – vien draudimai!
Be abejo, šis įsivaizdavimas turi dalį tiesos.
Tik nepastebėta lieka antroji pusė – kad Šabato priedermė turi ir pozityvią pusę, kuri ne mažiau svarbi.
Tai nėra tik fizinio poilsio diena – tai diena, kai žmogui duodama dvasinio augimo galimybė.
Kelionės, maudynės jūroje, futbolo rungtynės – tai galima atlikti paprastomis savaitės dienomis, o per Šabatą yra laikas ir vieta vykdyti Toros žodžius: „Prisimink Šabato dieną, kad pašventintum ją“.