• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

החרות יא  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                    11.

                                                     Proto „valdžia“ kūnui

Ir yra šiuolaikinių „išorinių“ (ateistinių) išminčių, kurie įsižiūrėjo į aukščiau aprašytus dalykus, ir pamatė, kad žmogaus protas, tai gyvenimo įvykių bei atsitikimų „produktas“.
Todėl šie „išminčiai“ atėjo prie „išvados“, kad protas visai neturi „valdžios“ kūnui, ir tik „gyvenimo įvykiai“ (patirtis) „įsirašę“ smegenų žievėje, valdo ir veikia žmogų.
Šie „išminčiai“ tvirtina, kad žmogaus protas panašus į „veidrodį“, atspindintį priešais esančias formas.
Ir nors šis „veidrodis“ yra šių formų „nešėjas“, jis bet kokiu atveju negali pats „paveikti“ ir „išjudinti“ atspindėtų formų.

Taip pat šie „išminčiai“ teigia, kad nors visi gyvenimo įvykiai su visais „priežasties“ ir „pasekmės“ aspektais ir atsispindi prote, tačiau pats protas visai negali valdyti kūno, kad atvesti jį prie „judesio“.
Taigi pats protas negali „priartinti“ kūną prie naudingo, ar „nutolinti“ nuo žalingo.
Ir tai yra todėl, kaip teigia jie, kad „dvasingumas“ ir „materialumas“ iš pagrindų yra nutolę vienas nuo kito, ir negali būti jokios „tarpinės grandies“, jungiančios juos.
Taigi „dvasinis“ protas negali „išjudinti“ ir paveikti „materialaus“ kūno.

Tačiau šių išminčių „proto aštrumo“ vietoje ir randasi jų suklydimas.
Iš tikro žmogaus vaizduotė „naudojasi“ protu, ne mažiau, nei akys naudojasi mikroskopu.
Juk be mikroskopo, dėl mikroorganizmo mažumo, jo visai nesimato.
Ir kai mikroskopo dėka žmogus jau pamatė kenksmingus mikroorganizmus, tada jis jau pradėjo „tolintis“ nuo jų.

Tai reiškia, kad mikroskopas, bet ne jutimas, atvedė žmogų prie veiksmo, atsitolinti nuo kenkėjų, nes juk mes visai nematome ir nejaučiame kenkėjų (bakterijų).
Taigi tuo dydžiu iš tikro tik protas absoliučiai „valdo“ žmogų, kad nutolinti nuo blogio ir priartinti prie gerumo.
Todėl visais atvejais, kai kūno savybės yra per silpnos atpažinti „naudingą“ ar „žalingą“ žmogui, tada reikia „protinių“ sugebėjimų.
Ir ne tik, t.y. kai žmogus pripažįsta protą, kaip patikimą gyvenimiškos patirties išdavą, tada jis jau gali gali priimti kito žmogaus išmintį ir protą.
Tai reiškia, kad žmogus gali remtis kito žmogaus protu ir priimti tai, kaip dėsnį, nors jo „gyvenimo įvykiai“ ir patirtis dar „neatvėrė“ šio dalyko.

Tai panašu į žmogų, klausiantį gydytojo patarimo, t.y. žmogus pilnai pasitiki gydytojo kompetencija, nors savo protu ir nesupranta nieko.
Taigi žmogus naudojasi kitų protu ir gali remtis ne mažiau, nei savo.

Kaip sakėme aukščiau, kad yra du Kūrėjo valdymo keliai, garantuojantys mums ateiti į galutinį tikslą, ir tai: „kentėjimų kelias“ ir „Toros kelias“.
Taigi visas „Toros kelio“ privalumas“, išplaukia iš tų aiškių ir akivaizdžių gyvenimiškų pavyzdžių ir patyrimo, įvykusių su pranašais ir „Kūrėjo žmonėmis“.
Ir žmogaus gali „visu dydžiu“ naudotis tais pavyzdžiais ir patyrimu, kad jų dėka „išgauti“ sau naudos, lyg tie įvykiai, ir tas patyrimas būtų iš jo paties gyvenimo.

Todėl matome, kad taip žmogus gali „išsilaisvinti“ nuo viso „kartaus“ patyrimo, būtinai turinčio atsitikti su juo, kol pats ateis iki „aiškaus“ proto.
Taigi tada žmogus „išsilaisvina“ iš kentėjimų ir dar „laimi“ laiko.

Ir tai galima palyginti su ligoniu, nenorinčiu klausyti gydytojo patarimo, tol kol pats supras, kaip gydytojo patarimas gali jį išgydyti.
Todėl pats ligonis imasi studijuoti mediciną... ir tokiu atveju aišku, kad ligonis gali „nesuspėti“ ir numirti nuo savo ligos...

Toks yra „kentėjimų kelias“, prieš „Toros kelią“.
Ir tas, kuris netiki patarimais, kuriuos pataria jam priimti Tora ir pranašystės, be jokio paties išankstinio supratimo, pats turi kentėjimų keliu ateiti prie visų šių žinių suvokimo.
Tai reiškia, kad pats žmogus privalo praeiti visą gyvenimo įvykių, t.y. „priežasčių“ ir „pasekmių“ „grandinę“, kurie yra labai nemalonūs.
Iš tikro šie įvykiai turi atverti žmoguje „blogio pažinimą“, kaip paaiškinta aukščiau.
Tačiau čia jau nėra pasirinkimo laisvės, t.y. galimybės pačiam išsirinkti tinkamą aplinką, atvedančią prie gerų minčių ir veiksmų.