• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Po valgio

I. M. Lav

 ברכת המזון „Birkat hamazon“

Kai vaišės baigiamos, ateina laikas padėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis davė maistą. Prieš „Birkat hamazon“ priimta skaityti (arba dažniau – dainuoti) ištrauką iš knygos Tehilim. Šiokiadieniais tai 137 sk.: „Prie Babilono upių mes sėdėjome ir verkėme, prisimindami Cioną“. Šabatų metu, per šventes ir vaišėse, kurios ruošiamos džiaugsmingos priežasties proga (pavyzdžiui, vestuvių) skaitomas 126 sk.: „Išaukštinimo daina: kai grąžino Kūrėjas iš tremties Ciono vaikus, buvome mes kaip sapne.“

Prieš pat „Birkat hamazon“ rituališkai nuplaunamos rankos. Šis nuplovimas vadinamas מים אחרונים majim acharonim (pažodžiui „paskutinis vanduo“) – skirtingai nuo rankų nuplovimo prieš valgį, kuris vadinamas מים ראשונים majim rišonim (pažodžiui „pirmas vanduo“).

Kaip buvo paminėta aukščiau, „Birkat hamazon“ skaitymas – tai priedermė, įrašyta Toroje. „Birkat hamazon“ sudaryta iš trijų palaiminimų, besiremiančių pačios Toros tekstu, prie kurių po Antrosios Šventyklos sugriovimo išminčiai pridėjo ketvirtąjį palaiminimą – žuvusiems Beitare atminti. Pirmasis „Birkat hamazon“ palaiminimas – tai dėkingumas Kūrėjui už maistą, kuris buvo valgomas. Tai taip vadinamas „ilgas“ palaiminimas, kuris prasideda žodžiais: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve...“ ir baigiasi: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, maitinantis visus“.

Antrasis palaiminimas vadinasi „palaiminimas apie žemę“: jame yra dėkojama Kūrėjui už tai, kad Jis išvedė iš Egipto, davė Torą ir Izraelio Žemę. Visa tai apibendrina išvada: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, už tai, kad davei mums žemę ir maistą!

Trečiasis palaiminimas savo pobūdžiu artimesnis maldai, nei du ankstesnieji:

 „O, pasigailėk, Kūrėjau, mūsų Dieve, Izraelio, Tavo tautos, ir Jeruzalės, Tavojo miesto... Ir neleisk, Kūrėjau, mūsų Dieve, kad mes priklausytume nuo žmonių geradarystės, nuo jų malonės, bet tegul tik Tavo ranka, pripildyta gėrybėmis, dosni, šventa ir nešanti gausybę, dovanoja mums prasimaitinimą... Ir atstatyk Jeruzalę, šventąjį miestą, kuo greičiau, mūsų dienomis! Palaimintas Tu, Kūrėjau, atstatantis iš Savo malonės Jeruzalę! Amen! “

Ketvirtas palaiminimas vadinasi „Geras ir darantis gera“: „geras“ – todėl, kad padarė stebuklą ir žuvusieji Beitare buvo palaidoti, „darantis gera“ – todėl, kad stebuklingu būdu jų kūnai nenukentėjo, nežiūrint ilgo laiko, praėjusio nuo jų mirties dienos. Šis palaiminimas baigiasi žodžiais: „Ir tegul neduos prarasti Jis visų Savo gėrybių amžinai!“, į ką visi dalyvaujantys atsako: „Amen!“.

Toliau eina eilė maldų, kurių kiekviena prasideda žodžiu „Gailestingas“. Jomis prašoma Kūrėjo malonės visiems esantiems prie stalo ir visai tautai ir paminimos tos dienos, kai yra sakoma „Birkat hamazon“, ypatybės (Šabatas, šventė ir pan.)

Baigiasi „Birkat hamazon“, panašiai, kaip malda „Šmone esre“ - prašymu, pilnu gilios prasmės: „Nustatantis taiką Savo aukštybėse, Jis pasiųs mums ir visam Izraeliui taiką ir pasakykime: amen!“