• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„קידושין“ ir „חופה“

I. M. Lav

שושבינים „Šošvinim“, žvakės...

„Ktuba“ pasirašyta. Artėjame prie pačios „chupos“ ceremonijos.

Jaunoji sėdi krėsle, o iš abiejų pusių stovi jos mama ir jaunikio mama. Jaunikis, lydimas savo tėvo ir jaunosios tėvo, ateina prie nuotakos tam, kad uždengtų jos veidą šydu - prieš tai kol įeis į חופה.

Lydintieji nuotaką ir jaunikį, vadinasi שושבינים „šošvinim“. Ir todėl, kad jaunikis savo vestuvių dieną yra panašus į karalių, o jaunoji - į karalienę - juos turi lydėti palyda. Garbė būti שושבינים paprastai suteikiama tėvams, patiems artimiausiems besituokiančiųjų žmonėms. Jei tėvų nėra, pasirenkama pora kitų artimų ir mylimų žmonių. Pageidautina, kad שושבינים būtų vedę pirmoje santuokoje, nes tai geras ženklas besituokiantiems - juk reikia, kad jaunieji imtų pavyzdį iš tokių santuokinių porų.

Paprotys, pagal kurį jaunąjį veda jo motina, o jaunąją - jos tėvas, o viduryje eina jaunojo tėvas ir jaunosios motina - ne judėjų paprotys. Judajizmas sako, kad abi tėvų poros turi lygias teises į šį jaudinantį momentą. Vyrai su jaunikiu, moterys su jaunąja juda link „chupos“, kur dvi šios šeimos susigiminiuos.

Bet kodėl būtent jaunikis eina pas nuotaką?

Yra tame užuomina į Toros dovanojimą. Tada taip pat įvyko jungtuvės, קידושין „kidušin“ tarp paties Kūrėjo ir Izraelio tautos: שושבינים „šošvinim“ tada buvo vienas - tai Moše. Parašyta: „Ir išvedė Moše tautą pasitikti Kūrėjo“ - todėl, kad Kūrėjas atėjo į jau paskirtą vietą pas nuotaką, pas Izraelį. Ir štai, kaip atminimas to, kad Kūrėjas nusileido ugnies stulpe ant Sinajaus kalno, atsirado paprotys apšviesti tai, kas vyksta „chupoje“ žvakių šviesa. Ir dar viena šio papročio esmė - tai išraiška vilties, kad išsipildys „Megilat Ester“ žodžiai: „Ir buvo pas judėjus šviesa ir džiaugsmas, ir linksmybės, ir šlovė“. O midrašas sako, kad žvakių uždegimas jaunikio ir nuotakos garbei įneša harmoniją į jaunos poros gyvenimą. Kokiu būdu? Jaunikio organizme yra 248 organai, nuotakos - 252. Žodžio נר („žvakė“) gematrija yra 250 - tai skaičius, kuris yra lygiai per vidurį tarp skaičių 248 ir 252 - jaunikio ir jaunosios skaičių. Tad žvakių uždegimas išreiškia vienybės siekį.

Šydas

Jaunikis, kurį lydi שושבינים „šošvinim“, nešantys rankose uždegtas žvakes, artėja prie jaunosios krėslo. Abejomis rankomis jis paima atgal atmestą šydą ir uždengia juo nuotakos veidą.

Apie šydą užsimenama Toroje - toje vietoje, kurioje aprašomos Icchako ir Rivkos jungtuvės: „Ir paėmė ji šydą ir užsidengė juo“. Ir kaip tik tuo momentu, kai jaunosios veidą uždengia šydas, rabinas pasako jai tą patį palinkėjimą, kuriuo buvo palydėta pas Icchaką išeinanti Rivka: „Sese mūsų, tapk tu nesuskaičiuojama daugybe tūkstančių!”

Ši ceremonija turi ir tokį tikslą: jaunikis tarsi apgaubia nuotaką savo globa, tylomis žadėdamas jai prie jos tėvų: aš įsipareigoju ginti tave, suteikti tau prieglobstį ir rūpinimąsi.