kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • „Ir kalbėjo Kūrėjas su Moše sakydamas: kai suskaičiuosi Izraelio sūnų „galvas“, kad sužinoti jų skaičių, tegul kievienas duos išpirką už savo sielą Kūrėjui skaičiuojant juos, kad nebūtų epidemijos, skaičiuojant juos. Štai, kiek turi duoti kiekvienas, praeinantis suskaičiavimą, pusę šekelio iš švento šekelio, šekelis yra dvidešimt gerų, pusę šekelio, auką Kūrėjui“ (Šmot 30 – 11, 12, 13).
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

“Saugok Šabato dieną”

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


Kaip jau kalbėjome, paskutinis, 39-tas „darbų tėvas“ – tai draudimas Šabato metu išnešti daiktus iš privačios valdos į visuomeninę ir atvirkščiai.

Mišnos ir Talmudo epochoje „visuomenine valda“ vadinosi atvira vieta ne mažiau 16 uolekčių pločio (maždaug 10 m). Tokia „visuomenine valda“ buvo gatvė arba aikštė. Iš ten ateidavo į skersgatvį, o po to – į kiemą, į kurį išeidavo keleto gyvenamųjų namų durys. Tam, kad būtų galima pernešti daiktus (kuriuos leidžiama pernešti per Šabatą) iš namo į namą per kiemą ar iš kiemo į kitą kiemą per skersgatvį, Toros išminčiai nustatė עירוב  חצרות  eiruv chacerot, pažodžiui – „kiemų apjungimas“. Tam visi kiemo ar skersgatvio gyventojai surenka šiek tiek maisto ir jį padeda kur nors kieme ar skersgatvyje. Išeina, kad visi gyventojai tarsi dalyvauja bendrose vaišėse ir tuo būdu visas kiemas ar visas skersgatvis tampa viena valda, kurios ribose per Šabatą galima pernešti daiktus.

Mūsų laikais עירוב  חצרות atlieka vietiniai rabinatai. Apjungiant visą miestą ar gyvenvietę į vieną valdą, jis aptveriamas simboline tvora – viela, ištempta tarp stulpų. Šiose ribose Šabato metu leidžiama nešioti tuos daiktus, kurie nėra מוקצה.
Reikia pasakyti, kad už Izraelio ribų įrengti עירוב  חצרות – beveik nerealus dalykas, ir todėl ten besilaikantys priedermių per Šabatą nieko neneša iš namų į gatvę. Todėl, pavyzdžiui, jie atneša „talitą“ į sinagogą penktadienį ir palieka jį ten iki baigsis Šabatas.
„Tegul niekas neišeina iš savo vietos septintą dieną“, - sako Tora. Iš šių žodžių nurodo išminčiai, kad per Šabatą negalima nutolti nuo gyvenamos vietos daugiau nei per 2000 uolekčių (truputį daugiau kilometro). Šį atstumą atskaičiuoja nuo paskutinio gyvenvietės namo ta kryptimi, kuria einama. Jei žmogus iš anksto, iki prasidedant Šabatui žino, kad jis turės pasiekti kokią tai vietą, esančią toliau, nei per 2000 uolekčių, jis privalo pasirūpinti šia galimybe penktadienį iki saulės laidos! Tam jis ima minimalų maisto kiekį, kurio pakaktų dviems valgymams ir padeda jį kokioje nors paslėptoje vietoje ten, kur baigiasi 2000 uolekčių nuo jo miesto. Tuo pačiu jis „įsigyja sau vietą Šabatui“ ten, kur palieka maistą ir taip gali eiti nuo tos vietos į priekį dar 2000 uolekčių. Šis veiksmas vadinasi  עירוב תחומים  eiruv tchumim, tai yra „sričių apjungimas“. Bet reikia pastebėti, kad atlikus עירוב תחומים viena kryptimi, pavyzdžiui, į rytus, nebegalima eiti 2000 uolekčių priešinga kryptimi – tai yra į vakarus.