• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Aukojimai ir dešimtinės תרומות ומעשרות

I. M. Lav

 Į 24 „dovanų kohenui“ skaičių įeina: גדולה תרומה  (didysis aukojimas), מעשר תרומת (aukojimas nuo dešimtinės), žinomas taip pat pavadinimu מעשר מן מעשר (dešimtinė nuo dešimtinės). Čia taip pat reikia priskirti ראשון מעשר (pirmoji dešimtinė), kurią atiduodavo levitams, שני מעשר (antroji dešimtinė), kurią atveždavo į Jeruzalę ir עני מעשר, kurią atiduodavo vargšams tais metais, kai nebuvo atskiriama antroji dešimtinė.

Izraelio šalyje laiko ciklą sudaro 7 metai. Septinti metai vadinasi שמטה (atšaukimas, anuliavimas). Tais metais žemė nėra dirbama ir neatskiriama Aukojimai ir dešimtinės. Prieš tai einančių šešių metų bėgyje Aukojimai ir dešimtinės atskiriama sekančiu būdu: didysis aukojimas, pirmoji dešimtinė ir aukojimas nuo dešimtinės yra atskiriama visus šešis metus, antroji dešimtinė – tik 1, 2, 4 ir 5-ais metais, o dešimtinė vargšams – 3 ir 6-ais metais.

Didysis aukojimas neturi Toroje nustatytos normos, bet išminčiai nustatė: 1/40 derliaus dalis – tai „dosni akis“, 1/50 – vidutinis dydis, o 1/60 – „šykšti akis“. Vadinasi, 2% derliaus yra vidutinė aukos norma. Pagal Toros įstatymą, Aukojimus ir dešimtines privalu atskirti tik nuo varpinių augalų, nuo vyno (ir vynuogių sulčių) ir nuo alyvuogių aliejaus. Tačiau išminčiai įpareigojo atskirti Aukojimus ir dešimtines nuo visko, kas auginama ir kas yra naudojama maistui – taip pat ir nuo daržovių, ir ne tik Izraelio šalyje, bet ir už jos ribų.

Ir taip, pirmiausiai atskiriamas Didysis aukojimas, kuris yra skirtas kohenui. Tada atskiria dešimtinę nuo dešimtinės, vieną dešimtąją likusio derliaus dalį, kurią Tora prisako atiduoti levitui. Jis savo ruožtu turi atiduoti aukojimą kohenui – tai yra tai, ką Tora vadina „dešimtine nuo dešimtinės“ (kas paaiškina pavadinimą didysis aukojimas – jis taip vadinasi skirtingai nuo aukojimo, kurį levitas turi atskirti nuo savo dešimtinės ir kuris sudaro 1/100 viso derliaus).

Abu aukojimus Tora vadina „šventenybėmis“ ir niekam negalima jų valgyti, išskyrus koheną ir jo namiškius, ir tai tik ritualiniame švarume. Pašalinis žmogus, suvalgęs iš jo, yra baudžiamas mirtimi, atsiųsta iš Dangaus.

Ir taip, po visų atskyrimų žemdirbiui liko 88% derliaus. Nuo šios dalies dar atskiriama antroji dešimtinė, kurią reikia nuvežti į Izraelį ir suvalgyti ten ritualiniame švarume. Tačiau, jei derlius labai didelis, o kelias į Jeruzalę labai ilgas, antrąją dešimtinę galima iškeisti į pinigus ir pridėjus trūkstamą sumą, atvežti ją į Jeruzalę, nupirkti už ją vaisių, vyno ir mėsos ir suvalgyti juos taip, kaip būtų valgoma antroji dešimtinė, nes taip pasakyta Toroje: „Ir pirk už šiuos pinigus viską, ko tik geidžia tavo širdis – jautienos ir avienos, vyną ir šecherį ir viską, ko geidžia tavo širdis“ (Dvarim, 14).

Kaip buvo pasakyta aukščiau, 3 ir 6-ais metais vietoje antrosios dešimtinės atskiriama dešimtinė vargšams, kurios niekur neveža, o atiduoda vargšams toje vietoje, kur gyvena.