„Ušpizin“
Septyni „ušpizin“ (svečiai) turi aplankyti palapinėje
šventės metu tą, kuris laikosi Toros ir priedermių. Tai Abrahamo,
Icchako, Jakovo, Josefo, Mošė, Aharono ir Davido sielos ir kiekvienas
„ušpizinas“ iš eilės atstovauja juos visus.
Kiekvienas iš šių
svečių, kiekvienas iš šių protėvių savo laiku paragavo klajonių skonio:
Abrahamas išėjo iš Charano į Knaaną, iš ten - į Egiptą; Icchakas keliavo
po filistiečių žemes; Jakovas bėgo į Charaną, o savo gyvenimo pabaigoje
patraukė į Egiptą; Josefas buvo parduotas į Egiptą; Mošė bėgo nuo
faraono į Midjaną; o po to su Aharonu 40 metų klajojo po dykumą;
Davidas, persekiojamas Šaulio, nukeliavo į filistiečių žemes, pas
Achišą, Gato karalių. Skaitant kvietimą „ušpizin“ įeiti į palapinę -
klajokliško gyvenimo simbolį, yra išreiškiama viltis, kad nebereikės
daugiau klajoti, kad nebus daugiau tremčių.
Kad nusipelnyti šių
septynių svečių apsilankymo ir kad šventinis linksmumas taptų tikru
linksmumu, reikia pakviesti realius svečius: reikėtų pagalvoti apie
vienišus, benamius, vargšus, kurie neturi galimybės įvykdyti šios
gyvenimo palapinėje priedermės ir pakviesti juos pas save, kaip pasakyta
Toroje: „Ir linksminsiesi per tavo šventes ir tu, ir tavo sūnus, ir
tavo dukra, ir tavo tarnas, ir tavo tarnaitė, ir levitas, ir geras, ir
našlaitis, ir našlė, kurie tavo vartuose“.
Chol-amoed
„Avdala“ baigiantis pirmajai šventės dienai įveda į šventinius šiokiadienius - chol-amoed. Pačiame Izraelyje chol-amoed trunka penkias dienas, už Izraelio ribų - šešias.
Mišnos traktate Avot rabi Eliazaras Hamodai [1] sako, kad tas, kuris nepaiso šventinių šiokiadienių (chol-amoed),
praranda savo dalį ateinančiame pasaulyje, ir jam nepadės netgi
įvykdytos priedermės ir atlikti geri darbai. Rabi Eliazaras Hamodai turi
omeny tą, kuris tomis dienomis elgiasi taip pat, kaip ir kasdien.
Tiesa, šiomis dienomis nėra uždrausta dirbti, tačiau leidžiami tik tie
darbai, kurie skirti šventėms reikmėms, arba darbai, kurių neatlikimas
gali sukelti didelius nuostolius. Be to, chol-amoed reikia
pagerbti šventiškai apsirengiant, ruošiant šventines trapezas ir
stengiantis, kad visi šeimos nariai jaustų tikrą šventinę nuotaiką.
Kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, chol-amoed
dienos buvo tas laikas, kai visas Izraelis keliaudavo į Šventyklą, kad
praleisti šventę Jeruzalėje. Šiais laikais priimta atminimui apie tai,
keliauti į Jeruzalę ir eiti melstis prie Raudų Sienos.
„Akhel“
Šventyklos laikais Sukot šventės metu buvo vykdoma dar viena Toros priedermė: kartą per septynerius metus, pasibaigus šmita metams
(tai yra pirmais septynių metų ciklo metais) visa tauta susirinkdavo
Jeruzalėje Sukot šventei - ne tik vyrai, bet ir moterys, ir netgi maži
vaikai (skirtingai nuo įprasto keliavimo į Šventyklą, kurį atlikdavo tik
vyrai). Ir Izraelio Karalius visai liaudžiai skaitydavo penktąją Toros
knygą - Dvarim knygą, dar vadinamą Mišne-Tora. Šis visaliaudinis
susirinkimas vadinosi „Akhel“.
Šiais laikais chol-amoed
dienos skiriasi tuo, kad jų metu nededamas „tfilinas“ (kaip per Šabatą
ir šventes), „Amidoje“ ir „Birkat amazon“ yra įterpiamas „Jaale vejavo“,
o „Šacharito“ metu perskaitomas pilnas „Halelis“, „Hošana“ maldos ir
šventinis „Musafas“.