Kodėl reikia sėdėti palapinėje?
Iš visos priedermių ir
papročių gausybės, sėdėjimas palapinėje yra
išskiriamas labiausiai - taip, kad net visa šventė yra vadinama „Sukot“
(„palapinės“).
Kas gi tai per priedermė ir kokia jos prasmė?
Į
šį klausimą Tora atsako knygoje Vaikra (23 : 42,43): „Septynias dienas
gyvenkite palapinėse, kiekvienas Izraelio gyventojas turi
gyventi palapinėje - kad žinotumėte visose jūsų kartose, kad palapinėse
apgyvendinau Aš Izraelio sūnus, išvesdamas juos iš Egipto“.
Kokios buvo tos palapinės, kuriose gyveno Izraelio sūnūs, išėję iš Egipto?
Išminčių
nuomone, kalba eina apie palapines tikra ta žodžio prasme: apie
laikinus statinius, kuriuose paprastai gyvena klajokliai dykumoje. Bet
yra ir kitas požiūris, kuris sako, kad žodį „palapinė“ reikia suprasti
perkeltine prasme - čia turimi omeny taip vadinami „šlovės debesys“ -
stebuklingi debesys, kuriais Kūrėjas iš visų pusių supo Izraelio tautą
visus keturiasdešimt metų, kai jie buvo dykumoje. Yra išminčių, kurie
bando sutaikyti šiuos du požiūrius: jie sako, kad iš karto po išėjimo
iš Egipto judėjai iš tiesų gyveno palapinėse, o po to Kūrėjas apsupo
juos „šlovės debesimis“. Ši priedermė skirta priminti apie išėjimą iš
Egipto, taip pat apie tą pasitikėjimą, kuris buvo parodytas išeinant į
dykumą: visiškas pasitikėjimas Kūrėju, pažadėjusiu atvesti į pažadėtą
žemę, atiduoti ją ir užtikrinti ten laimingą ir gerą gyvenimą.
Tačiau,
jei ši priedermė skirta priminti apie išėjimą iš Egipto, argi ne geriau
būtų ją atlikti nisano mėnesį, kai iš tikrųjų ir įvyko šis išėjimas?
Išminčiai
atsako: jei būtų taip daroma, tai apsigyvenime palapinėse nebūtų nieko
neįprasto: juk nisano mėnesį, pavasarį, kai šilta, daug kas taip ir
daro, ir nebūtų pastebima tai, kad tai daroma siekiant įamžinti tam
tikrą istorinį įvykį. Tačiau rudenį, atėjus šalčiams, žmonės paprastai
palieka vasaros būstus ir grįžta į savo šiltus, tvirtus namus - tad
šiuo atveju yra elgiamasi atvirkščiai, kai išeinama iš namų ir
septynias dienas gyvenama palapinėse, todėl taip yra matyti, kad
šitokiuose veiksmuose yra kažkokia ypatinga prasmė.
Sukot šventė švenčiama gausos ir materialios gerovės rezultatų susumavimo metu („derlių tavo aruodo ir tavo girnų“). Natūralu, kad tuo laiku žemdirbio širdis prisipildo pasididžiavimo savais pasiekimais. Bet yra pavojus, kad šis jausmas atves jį prie minties, kad tai „mano ranka, mano rankos tvirtumas suteikė man visą šią gausą“. Tad tam, kad pabrėžti, jog materialios gėrybės yra laikinos ir jų siekimas negali būti visas žmogaus tikslas, Tora sako žmogui, su pasimėgavimu žvelgiančiam į viską, ką jis užgyveno: būtent dabar išeik iš savo namų - iš savo šiltos, patikimos ir patogios tvirtovės ir pakeisk ją į laikiną pastogę, atvirą visiems vėjams ir oro sąlygų pokyčiams. Žinok, kad visas mūsų gyvenimas šiame pasaulyje - tai gyvenimas palapinėje, uždegtoje lapais, kurie šiandien žali, o rytoj - nuvytę. Vienintelė tavo vertybė - tai Kūrėjo priedermių vykdymas ir tavo dvasinis turtėjimas.