• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה כא  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                      21.

Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, sako:
„Pasaulis yra teisiamas, pagal daugumą...“
Tai reiškia, kad Izraelio tautos vaidmuo yra paruošti visą pasaulį reikiamam „tyrumui“.
Taip, kad pasaulio tautos galėtų priimti Kūrėjo darbą ne mažesniu lygiu, kokiame buvo Izraelis Toros davimo metu.
Ir ši būsena išminčių skaitoma, lyg jau ir visos pasaulio tautos „įsigijo“ daug „nuopelnų“, kurie persveria nuodėmių „lėkštę“, t.y. „purviną“ meilę sau.

Todėl aišku, jei „nuopelnų lėkštė“ – aukščiausias „artimo meilės“ suvokimas yra didelis ir persveria „purviną“ nuodėmių „lėkštę,
kai visas pasaulis pasidaro pasirengęs bendram susitarimui.
Tada ir  visas pasaulis gali pasakyti:
„Naase ve nišma“ (padarysime ir suprasime), kaip pasakė Izraelis!
Tačiau anksčiai, t.y. kol dar pasaulio tautos nenusipelno pakankamo „nuopelnų“ skaičiaus,
visus valdo „meilė sau“, neleidžianti priimti „Kūrėjo jungą“.

Todėl išminčiai pasakė:
„Padarė vieną priedermę – laimingas, nes persvėrė save ir visą pasaulį į „nuopelnų pusę“.
Tada kiekvieno Izraelio tautos nario, kaip ir viso pasaulio tautų žmonių – einančių Kūrėjo link, individuali dalis įsijungia į bendrą „dydį“.
Tai panašu į žmogų, sveriantį svarstyklėmis, ir vis pridedantį svarstį po svarsčio ant lėkštės, kol visiškai persveria svarstykles.
Taip kiekvienas žmogus atiduoda savo dalį šiame „svėrime“,
nes be jo „svarsčio“ negali būti baigtas „svėrimas“.

Todėl kiekvieno Izraelio nario, kaip ir viso pasaulio tautų narių – einančių Kūrėjo link, veiksmai yra labai sureikšminti, nes persveria visą pasaulį į „nuopelnų pusę“.
Iš tikro kiekvienas žmogus dalyvauja bendrame „pasauliniame procese“,
nes be kiekvieno individualaus indėlio neįvyktų šis „persvėrimas į nuopelnų pusę“.

Ir matome, kad rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, visai neprieštarauja išminčių pasakymui,
kad „Izraelis yra atsakingas (laiduoja) vienas už kitą“.
Iš tikro rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus kalba apie viso pasaulio dalyvavimą,
t.y. „išsitaisymą“ ateityje.
Tačiau išminčiai kalba tik apie dabartį, t.y. apie laiką, kai tik vien tik Izraelis gavo Torą, t.y. pasaulio ištaisymo idėją.