• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מתן תורה יב  

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                    12.

Išminčiai pasakė:
„Argi Kūrėjui rūpi ar žmogus skerdžia gyvulius nuo sprando, ar nuo gerklės?
Priedermės yra duotos tik tam, kad išgryninti jomis kūrinius (žmones)“ (Berešit Raba).
Šis „išgryninimas“ reiškia „nešvaraus (drumzlino)“ kūno „išvalymas (nuskaidrinimas)“,
ir tai galutinis Toros ir priedermių vykdymo tikslas.
Tai reiškia, kad „žmogus gimsta laukiniu asilu“, t.y. žmogus jau nuo pat gimimo randasi „nešvarume“ ir niekingume.
Kitaip sakant, žmogui yra įdiegta meilėje sau ir visi jo veiksmai sukasi tik apie savo interesus, visai be jokios „kibirkšties“ meilės artimui.

Iš tikro tada žmogus yra galutiniame nutolime nuo savo Palaimintos ir Išaukštintos „Šaknies“, t.y. nuo vieno galo iki kito.
Juk Kūrėjas yra visas „sąlygojimas“, be jokios menkiausios gavimo sau „kibirkšties“ (chas ve šalom, neduok dieve).
Ir žmogus jau nuo gimimo yra „absoliutus gavimas sau“, be jokios sąlygojimo „kibirkšties“ išvis.
Todėl ši žmogaus būsena skaitosi pati žemiausia ir niekingiausia žmogiškos egzistencijos būsena.

Todėl, kuo žmogus daugiau auga ir vystosi, jis gauna iš savo aplinkos vis didesnes meilės artimui „porcijas“.
Tačiau viskas tai priklauso nuo atintinkamos aplinkos „vertybių skalės“ išsivystymo.
Iš tikro pradžioje net Toros ir priedermių laikymasis yra pastatytas ant meilės sau pagrindo, t.y. ant užmokesčio šiame pasaulyje, arba „pasaulyje, kuris ateis“, vadinamo „lo lišma“.
Ir neįmanoma žmogui pradėti kitaip.

Tačiau, kai žmogus „suauga“ ir „subręsta“, atveriama jam, kaip galima ateiti prie užsiėmimų priedermėmis „lišma“, t.y. prie ypatingos intencijos – „tik suteikti malonią dvasią Kūrėjui“.
Kaip rašo Rambamas : „moterims ir vaikams neatveriamas Toros ir priedermių užsiėmimas „lišma“, nes jie negalės to „pakelti“.
Ir tik kai jie „suauga“ ir įgauna supratimą bei protą, tada jie yra išmokomi užsiiminėti „lišma“ (Alachot tšuva 10).
Kaip pasakė išminčiai:
„Iš lo lišma ateinama į lišma“, t.y. visa tai yra apibrėžta intencija:
„Padaryti malonią dvasią Kūrėjui, ir visai ne meilei sau“.

Ir nuostabios savybės (sgula), esančios Toroje ir priedermėse dėka, mes ateiname į užsiėmimą Tora ir priedermėmis „lišma“.
Juk „Duodantis“ Torą visa tai žinojo, kaip parašyta:
„Sukūriau blogio instinktą ir sukūriau jam prieskonį – Torą“ (Talmudas, Kidušin 30).
Todėl kūrinija (žmonės), vis labiau vystydamiesi, žengia šiomis išaukštintomis pakopomis, kol jiems pasiseka savyje visiškai panaikinti meilės sau „kibirkštis“.
Ir tada visos daromos priedermės dar labiau išaukština žmones, taip kad visi jų veiksmai tampa tik „sąlygojimu“.
Todėl, net tas būtinumas, kurį gauna žmogus, net ir tai yra gaunama su sąlygojimo intencija.
Ir tai yra tai, ką pasakė išminčiai:
„Priedermės yra duotos tik tam, kad išgryninti jomis kūrinius (žmones)“.