Pasakyti rytiniai palaiminimai... Gal būt, dabar jau galima ir papusryčiauti? Ne. Halacha sako, kad negalima valgyti, kol nepasakytos visos rytinės maldos. Išminčiai taip aiškina Toros žodžius „nevalgykite su krauju“ (Vaikra,19): „nevalgykite, kol nepasimelsite Kūrėjui, kad pratęstų ir palaikytų jūsų gyvybę“.
Iš principo teisinga, kad maldos esmė – tai tarnavimas Kūrėjui širdimi ir šis tarnavimas nepriklauso nei nuo vietos, nei nuo aplinkos. Ir vis dėl to, Halacha liepia melstis nustatytoje, specialiai tam skirtoje vietoje – sinagogoje ir ne mažiau kaip 10 suaugusių judėjų draugijoje – „minjane“. Čia reikia pažymėti, kad net jei nesusirenka „minjanas“, pirmenybė teikiama maldai sinagogoje, nei bet kurioje kitoje vietoje.
Jobo
knygoje sakoma: „Štai – Kūrėjas galingas, neatstumia...“ Išminčiai
aiškina, kad šie žodžiai yra apie kolektyvinę maldą „minjane“: Kūrėjas
niekada neatmeta maldos, ištartos bendrai „minjane“. Netgi tada,
kai atskiras žmogus visiškai nėra vertas, kad Danguje įsiklausytų į jo
maldą - bet jei jis meldžiasi „minjane“, jo malda pasidaro norima
Kūrėjui bet kuriuo metu. „Minjano“ jėga tokia didelė, kad net jei jį
sudaro ne per daugiausiai to verti žmonės, dangaus vartai niekuomet
neužsiveria maldai, ištartai „minjane“.
Pasakyta, kad pačios raidės,
sudarančios žodį ציבור („bendruomenė“), duoda į tai užuominą: šio
žodžio priebalsiai – žodžių צדיקים („teisuoliai“), בינוניים
(„viduriniai“), רשעים („nusidėjėliai“) pirmosios raidės, tai yra tie
žmonės, iš kurių sudaryta bendruomenė. Ir štai ši bendruomenė vadinasi
garbingu terminu eida עדה, apie kurią pasakyta Tehilim knygoje:
„Kūrėjas randasi bendruomenėje Savo!“ Tiktai „minjane“ įmanomi patys
svarbiausi, kertiniai maldos momentai – „Kadiš“, „Barchu“, „Kduša“,
tiktai „minjane“ chazanas gali pakartoti maldą „Šmone esre“, skaityti
skyrius iš Toros ir pranašų (apie tai bus kalbama toliau). Nes pasakyta
Toroje: „Ir būsiu šventas Aš tarp Izraelio sūnų“ (Vaikra, 22). Ir dar:
„Atsiskirkite iš šios bendruomenės tarpo“ (Bemidbar, 16). Žodis
„tarpas“ yra bendras šioms dviems Toros vietoms, ir tai duoda užuominą
į tam tikrą analogiją tarp jų. O ši analogija pasireiškia tuo, kad
„Kūrėjo pašventinimas“ įmanomas tik tuo atveju, jei yra „bendruomenė“,
tai yra „minjanas“.
Tačiau iš kur žinoma, kad „bendruomenė“ – tai
būtent „minjanas“ - dešimt suaugusių judėjų? Mes randame Toroje, kad
žvalgai, Moše pasiųsti į Knaano šalį (Bemidbar, 16), Kūrėjo vadinami
„bendruomene“: „Kiek dar ši piktadariška bendruomenė...“ Bet piktadarių
tarp žvalgų buvo būtent dešimt – juk Jehošua bin Nun ir Kalevas liko
ištikimi Kūrėjui. Reiškia, „bendruomenė“ – tai mažiausiai dešimt
suaugusių vyrų.
Ypatinga kolektyvinės maldos svarba ir ta, kad ji visada priimama Kūrėjo, ir kad ji suteikia galimybę ištarti ir išgirsti tai, ką pavieniui besimeldžiantis neturi teisės ištarti.