• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מאמר לסיום הזוהר טו  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 15.

Dabar tampa aiškus parašymas:
„Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“ (Mišlei 14 – 28).
Tai reiškia, kad Karaliaus (Kūrėjo) išaukštinimas ateina iš aplinkos dviem keliais:
1. Tiek, kiek aplinka vertina Karalių;
2. Pagal aplinkos didumą, t.y. žmonių gausumą,
todėl „Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“.

Ir dėl šio dalyko didelio sudėtingumo išminčiai pataria:
„Pasidaryk sau mokytoją ir nusipirk sau draugą“.
Tai reiškia, kad žmogus turi išsirinkti sau svarbų ir žinomą žmogų,
būti jam mokytoju.
Ir iš mokytojo, t.y. sąlygodamas mokytojui, žmogus gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis, kad sąlygoti „malonią dvasią Kūrėjui“.

Be to santykyje su mokytoju žmogui yra du palengvinimai:
1. Jei mokytojas yra svarbus žmogus, tada mokinys gali sąlygoti jam „malonią dvasią“, remdamasis mokytojo didumu. Ir tada „sąlygojimas“ apsiverčia į „gavimą“, nes tai yra „natūralūs degalai“. Todėl galima visada padidinti sąlygojimo veiksmus ir intensyvumą. Ir kai žmogus „pripratina save“ sąlygodamas savo mokytojui, tada jis gali pereiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. sąlygoti Kūrėjui. Tai reiškia, kad „įprotis“ tampa antra „prigimtimi“.

2. „Formų sutapimas” su Kūrėju turi būti amžinas ir pastovus, tik tada jis yra efektingas, t.y. toks, kad „paliudytų žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebegrįš prie savo kvailystės“.
Tačiau „formų sutapimas“ su mokytoju yra efektingas net ir tada, jei jis yra tik laikinas.
Tai yra todėl, nes mokytojas randasi kartu su žmogumi materialiame pasaulyje.

Iš tikro mokinys po sąlygojimo mokytojui gali vėl „sugrįžti“ į savo „įprastą“,
t.y. „egoistinį“ gyvenimą.
Ir kiekvieną kartą, kai mokinys susitapatina savo forma su mokytoju,
t.y. sąlygoja mokytojui, jis „susilieja“ su mokytoju, nors trumpam laikui.
Tada mokinys pasiekia ir suvokia savo mokytojo žinias ir mintys,
pagal savo „susiliejimo“ dydį.

Kaip pateikėme pavyzdyje apie „organą“, atkirstą nuo „kūno“,
kuris vėl „susijungia“ su „kūnu“.
Todėl mokinys gali „naudotis“ mokytojo Kūrėjo išaukštinimu ir pasiekimu, kaip „degalais“,
apverčiančiais „sąlygojimą“ į „gavimą“.
Tuo užtikrinančiais „visos sielos ir kūno“ atidavimą Kūrėjui.
Ir tada mokinys gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“,
t.y. „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“,
ir tuo ateiti į amžiną „susiliejimą“ su Kūrėju.