• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות יב  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 12.

Panašiai ir dešimtyje šventumo sfirot mes išskiriame du priešingus aspektus.
Tai reiškia, kad devynių pirmų sfirot pobūdis yra „sąlygojimas“,
o malchut, dešimtos sfiros, pobūdis yra „gavimas“.
Todėl pirmos devynios sfirot yra pilnos šviesos, o malchut „neturi visai nieko savo“.
Ir tai paslaptis, kad mes visada kiekviename parcufe išskiriame dvi šviesos rūšis, t.y. „vidinę šviesą“ ir „supančią šviesą“, esančias dviejų rūšių induose:
„vidiniame inde“ ir „išoriniame inde“.

Iš tikro šios šviesos yra visiškai priešingos, todėl negali dvi priešingybės būti viename „nešėjuje“, ir
reikalingas atskiras nešėjas „vidinei šviesai“ bei atskiras nešėjas „supančiai šviesai“.
Tačiau šventumo sistemoje tai nėra visiškos priešingybės, nes šventų pasaulių sfira malchut randasi su devyniomis pirmomis sfirot „zivuge“, t.y. „susijungimo – sąveikos“ būsenoje.
Todėl sfira malchut taip pat įgauna sąlygojimo pobūdį, „grįžtančios šviesos“ paslaptimi.
Tačiau „sitra achra“ (kita, netyra pusė) visai neturi „devynių pirmų sfirot“ aspekto, o visas jos „pastatas“ pastatytas iš „tuštumos“, t.y. iš didelio egoistinio „noro gauti“ sau formos.
Ir todėl šiai egoistinei savybei buvo „cimcumas alef“, t.y. „pirmas apribojimas“.
Todėl net paskui, kai ateina švytėjimas į „sitrą achrą“, ji pasilieka tuščia be šviesos.
Ir šios dvi sistemos yra priešingos nuo „galvos iki kojų“, nes šventume yra „gyvybė“ ir „šviesa“.

Apie šią paslaptį parašyta:
„Tai prieš tai padarė (sukūrė) Kūrėjas“ (Koheletas 7).
Ir todėl nusidėjėliai yra vadinami „mirę“.
Taip pat sakėmė (6 sk.), kad visa „cimcumo” esmė – tai tik sielų noras „pasipuošti“ formų sutapimu prieš Kūrėją.
Ir tai yra „gavimo“ pobūdžio apvertimas į „sąlygojimą“.

Iš tikro šis tikslas negali būti pasiektas iš šventųjų parcufų pusės, nes ten nėra „tuštumos“ aspekto, t.y. didelio noro gauti, kuriam ir buvo „cimcumas“.
Todėl negalima „ištaisyti“ to ko nėra, t.y. jei nėra „sugadinimo“
Taip pat „sielų pasipuošimas“ negali būti pasiektas iš „sitra achra“ pusės, nes ten iš vis negali būti „ištaisymas“, nors ten ir yra „tuštumos“, t.y. „didelio noro gauti“ aspektas.
Ir „sitros achros“ esmė yra visiškai priešinga, nes viskas, ką ji gauna, priartina ją prie mirties.
Todėl reikalingas „mūsų pasaulio“ žmogus, kuris „mažoje“ savo būsenoje (suvokime) būtų „maitinamas“ iš „sitros achros“ pusės, t.y. iš jos gautų „tuštumos“ indus.
Ir „didelėje“ savo būsenoje „pereitų“ ir susijungtų su šventumu, t.y. Toros ir priedermių dėka sąlygotų „malonią dvasią Kūrėjui“.

Tai reiškia, kad žmogus galėtų „apverstų“ didelį „gavimo“ aspektą, kurį jau įgijo, taip, kad jis „gavimo“ aspektas būtų nukreiptas tik į „sąlygojimą“.
Iš tikro tuo žmogus „sutampa“ savo forma su Kūrėju, ir įvykdo šį sielų „pasipuošimą“.
Ir tai laiko egzistavimo mūsų pasaulyje paslaptis.
Todėl matome, kad pradžioje dvi priešingybės pasidalino į dvi priešingas sistemas, atskirtas viena nuo kitos, t.y. šventumą ir „sitra achrą“, kaip pasakyta:
„Tai tai prieš tai sukūrė Kūrėjas“.
Taip pat kol kas šioms sistemoms nėra „ištaisymo“, nes jos turi būti viename „nešėjuje“,
t.y. žmoguje.
Ir todėl reikalinga laiko realybė, kad būtų dvi priešingybės žmoguje, t.y. viena po kitos, „mažos“ būsenos laikas ir „didelės“ būsenas laikas.