• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

פתיחה לחכמת הקבלה  

Įvadas į kabalos išmintį

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               2.

Jau sakėme, kad „noras gauti” yra būtinai iš karto įjungtas į „kūrimo mintį”,
su visa daugybe savo pasireiškimų, ir kartu su didele „šefa” (gausa),
kuria Kūrėjas sumanė padaryti malonumą kūriniams.

Ir žinok, kad tai „šviesos” ir „indo”,
kuriuos mes išskiriame aukštutiniuose pasauliuose, paslaptis.
Tai reiškia, kad jie – „šviesa” ir „indas” būtinai turi būti „sujungti” kartu, ir vystosi (nusileidžia) pakopa po pakopos.
Todėl tuo dydžiu, kokiu pakopos nusileidžia ir nutolsta nuo „Kūrėjo veido” šviesos,
toks yra „noro gauti”, įjungto į šefą, „sumaterialėjimo” dydis.

Tačiau galima pasakyti ir atvirkščiai,
t.y. pagal „noro gauti” šefoje „sumaterialėjimą”,
jis nusileidžia pakopa po pakopos, iki pačios „žemiausios” vietos,
kur noras gauti „sumaterialėja” iki tinkamo dydžio.
Ir ši „vieta” vadinasi pasauliu Asija,
o „noras gauti” skaitosi „žmogaus kūno” aspektu,
ir „šefa”, kurią gauna šis „kūnas”,
skaitosi jo „gyvybės” dydžiu.

Taip yra ir su kitais mūsų pasaulio kūriniais,
ir visas skirtumas tarp „aukštutinių” pasaulių ir mūsų pasaulio yra tik „noro gauti” kokybėje.
Iš tikro kol „noras gauti”, įjungtas į Kūrėjo „šefą”,
dar „nesumaterialėja” iki savo galutinės formos,
skaitosi, kad jis dar randasi dvasiniuose pasauliuose,
„aukštesniuose” už mūsų pasaulį.
Tačiau, kai „noras gauti” jau „sumaterialėja” iki savo galutinės formos,
skaitosi, kad jis randasi mūsų pasaulyje.