• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

? למה צריך להיות צילה של הסוכה מרובה מחמתה  

Kodėl Sukoje šešėlis turi būti didesnis už saulę?

ravas Adamas Sinajus

Parašyta Talmude (traktatas Suka), kad košerinėje Sukoje šešėlis turi būti didesnis už praeinančios pro stogą saulės spindulius.
Iškyla klausimas, kodėl šešėlis turi būti didesnis už saulę?
Ką tai mus nurodo dvasiniame darbe?
Mes matome čia ir teigiamą, ir neigiamą aspektą, t.y. ir „šešėlį“, ir „saulės šviesą“.
Paaiškinsime tai dvasinio darbo aspektu.
Suka vadinama „cila de meheimanuta“, „tikėjimo šešėlis“.
„Šešėlis“ nurodo šviesos nebuvimą, paslėpimą.
Šviesa – tai žinojimas „galvoje“ ir malonumas „kūne“.
Kai nėra pas žmogų šių dviejų dalykų, jis turi eiti tikėjimo aspektu, arba palikti (neduok dieve) šį kelią.
Ir jei žmogus pasirenka „tikėjimo“ kelią, šis kelias turi būti iš dviejų aspektų „mocha“(protas) ir „liba“(širdis), tai yra žinojimas ir pajautimas...

Kaip yra žinoma, kad „Izraelis skaičiuoja pagal mėnulį, o pasaulio tautos skaičiuoja pagal saulę“.
„Pasaulio tautos“ žmoguje, t.y. noras gauti tik sau, reikalauja žinojimo ir malonumo.
Taigi „pasaulio tautos“ (žmoguje) nori, kad būtų tik „šviesa“, o ne „paslėpimas“.
Todėl mes, statydami Suka, parodome, kad priimame „tikėjimo“ aspektą.
Tai reiškia, kad mes sutinkame eiti dvasiniu keliu, nors ir jaučiame „paslėpimą“, malonumo ir žinojimo (tuo tarpu) nebuvimą.
Tai reiškia, kad mes, statydami Suka, patys darome „paslėpimą“, ir sakome:
„Mes tikime, kad pasaulyje egzistuoja paslėpimai, jaučiami mums kaip kentėjimai.
Tačiau tai yra tik paslėptas Kūrėjo gerumas.
Todėl sėdėdami Sukoje, mes sutinkame eiti „tikėjimo“ aspektu, t.y. principu: „naase ve nišma“ – „padarysime, ir išgirsime (suprasime)“.

Dabar yra suprantamas išminčių pasakymas, kad „šešėlis turi būti didesnis už saulę“...
Tai reiškia, kad išminčiai apsaugo mus nuo „kritimo“ į Gehinomą (pragarą).
Taigi didelis trūkumų atvėrimas per Jom Kipurim, gali lengvai „numesti“ žmogų į Gehinomą.
Arba į „ugnies“ Gehinomą, tada mes galime pasukti iš „tiesos“ kelio, ir „įkristi“ (neduok dieve) į gašlių troškimų „ugnį“.
Arba į „sniego“ Gehinomą, „sušaldantį“ žmogų Kūrėjo darbe, ir vedantį į tingumą.
Ir Sukot šventės dvasinis darbas turi būti žmogui „užtaisu“ visiems metams.