• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

?להודות או לא להודות  

Prisipažinti ar neprisipažinti?

ravas Adamas Sinajus

Per Jom Kipurim mes nežaidžiame – tiesa turi pasireikšti visa savo jėga ir pilnumu.
Mes sakome Kūrėjui, kad mes esame blogi, kad nėra pas mus nei supratimo, nei suvokimo, nei Toros, nei priedermių, pas Kūrėją mes ateiname su trūkumu ir problemomis.
Ir jei ateisime be trūkumo ir paprašysime gailestingumo, atrodysime kaip nepilno proto, kaip nežinantys patys ko mes norime.
Kaip ir reikalauja ši diena, žmogus turi pripažinti visas savo nuodėmes, atverti visus savo trūkumus.

Tačiau šventasis Zoharas (Tecave 121) rašo:
„Šią dieną žmogus neturi kitiems atverti savo nusidėjimus, todėl kad pas žmogų yra daug kaltintojų, galinčių paimti žmogaus pasakytą žodį ir jį pakelti į Viršutinį Teismą.
Kaip pasakyta: „Saugok savo burną nuo gulinčios šalia tavęs“ (Micha 7 – 5).
Tuo labiau nuo tų kaltintojų, kurie sekioja paskui žmogų, ir galvoja kaip čia apkaltinti ir paliudyti prieš jį.
Ir dar, žmogus turi gėdytis ir visiems neatverti savo nusikaltimų.
Juk tai yra Kūrėjo vardo niekinimas, kaip parašyta: „Neduok savo burnai įvesti į nuodėmę savo kūno“ (Kohelet 5 – 5)“.

Taigi įėjome į sudėtingą problemą.
Iš vienos pusės, jei neprisipažinsime ir neišvardinsime savo nuodėmių, jei pilnai neišsiaiškinsime jų „tamsumo“, nebus mūsų atsiprašymas tikras.
Todėl kiekvienas turi pajusti savo menkumą ir nuodėmes prieš pasaulio Kūrėją.
Iš kitos pusės mes „atidengiame“ save visokio plauko kaltintojams, bei mumyse esančiam „blogio instinktui“.
Tai reiškia, kad tokioje būsenoje „blogio jėgos“ lengvai gali įvesti mane į „siaubingą“ neviltį ir depresiją.
Iš kurių bus labai sunku „pakilti“ ir ištaisyti save.
Taigi trūkumų atvėrimas tokiu dideliu mastu, gali atverti „savęs sunaikinimo“ ir griovimo jėgas.
Ir tada, pajutę savo blogį, panorėtume bent jau iš to „kas dar liko“ išgauti malonumą.
Todėl čia iškyla pavojus numesti nuo pečių „Toros ir priedermių“ jungą (chas ve šalom, neduok dieve).

Sprendimas yra toks.
Mes skaitome apie Jom Kipurim Toroje:
„Yra du atpirkimo ožiai“.
Zoharas (Tecave 120) rašo:
„Taip pasakė Kūrėjas Izraeliui:
„Paimkite du atpirkimo ožius, vieną Man, o vieną tam kurstytojui, t.y. „sitrai ochrai“ (kitai, netyrai pusei).
Kad „blogis“ galvotų, jog jis valgo prie Kūrėjo stalo, ir nežinotų, kur yra valgomos kitos mūsų vaišės, todėl pasiimtų savo dalį ir nueitų savo keliu iš Mano namų“...