• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

134.

Taip pat pravartu žinoti aukštutinį dėsnį:
Negali būti jokio atvėrimo, jei prieš tai nebuvo paslėpimo.
Žinome, kad mūsų pasaulyje – „nebuvimas“ yra prieš „atsiradimą“,
t.y. kviečio daigas išauga tik tada, kai prieš tai yra pasėjamas grūdas,
ir jis visiškai išnyksta, t.y. supūva ir suirsta.

Lygiai taip yra ir „aukštutiniuose“ dalykuose:
Po „paslėpimo“ eina „atsivėrimas“.
Ir tai atitinka žvakės „dagtį“ ir prie jo prisitvirtinusią „ugnį“.
Iš tikro po kiekvieno „paslėpimo“, praėjus jam ištaisymą,
atsiveria šviesa, kurią sąlygojo šis „paslėpimas“,
t.y. šis „paslėpimas“ buvo „atsivėrimo“ priežastis.
Todėl „šviesa“, atsivėrusi po „paslėpimo“, tai kaip „ugnis“,
prisitvirtinusi prie žvakės „dagčio“.
Ir prisimink tai visame savo kelyje.