• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

127.

Ir dar sako baraita „viduriniųjų savybė“ , norėdama parodyti,
kad yra kalbama apie tą laiką, kai žmogus padarė „sugrįžimą iš baimės“,
nes tuo metu vadinasi „viduriniuoju“.
Tačiau apie „nusidėjėlių savybę“, t.y. apie tą laiką, kai žmogus buvo „Kūrėjo veido“ paslėpime, todėl vadinasi „nusidėjėlis“, parašyta kitaip.
Tai reiškia, kad „sugrįžimas iš baimės“ neištaiso žmogaus praeities iki „sugrįžimo“,
todėl pateikia baraita kitą pranašo Ješaja citatą:
„Štai paimsiu vyną ir atsiskiesiu degtinę, taip bus ir rytoj“.
Iš tikro tos dienos ir metai, kurie praėjo pro žmogų, jam būnant „Kūrėjo veido“ paslėpime,
dar liko neištaisytos, todėl tai ir vadinasi „nusidėjėlių savybė“.
Ir todėl toks žmogus nenori mirti, nes nėra jam jokios dalies „pasaulyje, kuris ateis“,
besirandant „nusidėjėlių savybėje“.
Todėl , kai „viduriniųjų savybė“ džiaugiasi,
„Nes rytoj mirsime“ ir nusipelnysime „pasaulį, kuris ateis“,
tuo metu „nusidėjėlių savybė“ žmoguje sako „taip bus ir rytoj“.
Ir nori gyventi bei džiaugtis gyvenimu šiame pasaulyje,
nes „pasaulyje, kuris ateis“ nėra jai dalies, nes jos neištaisė.
Kaip jau sakėme, kad „nusidėjėlių savybę“ ištaiso tik „sugrįžime iš meilės“.