• הִנֵּה עֵין יְהוָה, אֶל יְרֵאָיו לַמְיַחֲלִים לְחַסְדּו, לְהַצִּיל מִמָּוֶת נַפְשָׁם, וּלְחַיּוֹתָם, בָּרָעָב. תהלים לג' – יח', יט'. שלבי הסולם, מועדים, מסרת גיבורים ביד חלשים Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu. (Tehilim 33 – 18, 19)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קכג  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           123.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp šių dalykų nėra jokio ryšio.
Todėl, jei Talmudas nori įrodyti, kad žmogus privalo pergyventi kartu su bendruomene, kodėl paskui reikia kalbėti ir išskirti „viduriniųjų“ savybę iš „nusidėjėlių“ savybės?
Ir dar, kodėl būtent pabrėžiama – „viduriniųjų savybė“ ir „nusidėjėlių savybė“?
Kodėl nesako paprastai „vidurinieji“ ir „nusidėjėliai“?
Ką šioje vietoje reiškia pasakymas „savybės“?

Ir iš kur aišku, kad šioje vietoje pranašas Ješaja kalba, apie nuodėmę, jei žmogus nepergyvena kartu su bendruomene?
Ir galiausiai, mes čia nematome jokios bausmės „nusidėjėlių“ savybei, bet parašyta „teisuolis pražuvo, ir joks žmogus neatkreipė dėmesio“.
Iš tikro, jei prasižengė „nusidėjėliai“, kodėl už tai turi būti nubaustas teisuolis?
Ir koks skirtumas nusidėjėliams, ar teisuolis pražus, ar ne?