• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קיט  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                     119.

Dar paaiškinta, kad ketvirtą Kūrėjo meilės pakopą galima מusipelnyti tik tada, kai pas žmogų yra plačios žinios, t.y., kai žmogus žino aiškiai ir supranta visus Kūrėjo veiksmus.
Ir taip pat žmogus žino, kaip Kūrėjas elgiasi su kitais žmonėmis, neišskiriant nei vieno.
Taigi šio didelio nuopelno, t.y. kad žmogus nusipelnė persverti save į nuopelnų pusę, dar nepakanka ketvirtos pakopos – „tobulos meilės Kūrėjui“, gavimui.
Tai reiškia, kad žmogus dar nesuvokė Kūrėjo savybės:
„Geras ir darantis gerumą ir geriems ir blogiems“.
Taigi žmogus suvokė Kūrėjo valdymą tik su pačiu savimi, ir dar kol kas nežino nuostabaus ir išaukštinto Kūrėjo valdymo aspekto su kitais žmonėmis.
Kaip jau aiškinome, kad kol žmogus dar nežino Mylimojo (Kūrėjo) elgesio su kitais, neišskiriant ne vieno, dar negali būti meilė „amžina“.
Todėl žmogus privalo persverti visą pasaulį į „nuopelnų pusę“, ir tik tada gali atsiverti tarp žmogaus ir Kūrėjo „amžina“ meilė.