• אמר רבא: פשיטא לי ,נר ביתו ונר חנוכה- נר ביתו עדיף, משום שלום ביתו.שבת כג – ע''ב, שלבי הסולם, חנוכה, נר חנוכה Pasakė Raba: Kas svarbiau ar Šabato žvakė ar Chanukos žvakė? Ir atsako, kad Šabato žvakė svarbiau, nes tai taika namuose. (Talmudas, Šabatas 23 – 2)

העבודה הפנימית מראש השנה ועד יום הכיפורים 

Vidinis dvasinis darbas nuo Roš haŠana iki Jom haKipurim

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Gavimas į dvasinius indus.
Žmogui Kūrėjas davė didelį potencialą noro formos, krypties pakeitimui.
Per Roš haŠana pūtėme Šofarą ir „sužadinome“ Kūrėjo dalį mumyse.
Dabar reikia šį „tašką“ išvystyti toliau.
Iš tikro per Roš haŠana buvo mūsų noro atvėrimas, tačiau,
kaip sako mums išminčiai, yra galimybė pasiekti daugiau,
nei paprastas šio noro „užpildymas“.

Žinome, kad kai noras gauna „užpildymą“, jis (noras) „užsidaro“.
Todėl mūsų užduotis „sužadinti“ dvasinį norą.
Per Jom haKipurim mes pasninkaujame ir apribojame save,
kad galėtumėme gauti „švytėjimą“ būtent į dvasinius indus.

Iš tikro mes „apribojame“ savo materialius norus,
kad šviesa galėtų įeiti į dvasinius indus.
T.y. 5 apribojimai išreiškia Kūrėjo vardą Havaja (4 raidės ir „jud“ raidės „smaigalys“).
Todėl tuo būdu mes gauname pačias aukščiausias dvasines šviesas, kurios turi „šviesti“ mūsų sielose visus metus, t.y. kiekvienam pagal jo pakopą

Nuo Roš haŠana iki Jom haKipurim mes mes atveriame savo „individualią materiją“,
t.y. savo asmeninius norus, kuriuos turime sujungti su Kūrėju,
Per Jom haKipurim mes prašome Kūrėjo gailestingumo,
kad Kūrėjas suteiktų mums savo savybę.
Kas gi yra ta Kūrėjo „savybė“?
Tai – „sąlygojimas“, t.y. visai ne „gavimas“ sau.

Paruošti indus, tačiau „nevalgyti“ iš jų.

Per „dešimt atgailos dienų“ mes ruošiame savo indus,
ir tada per Jom ha Kipurim mes pamatome visą šių indų „nešvarumą“.
Todėl per Roš haŠana mes paskiriame savo indus Karaliui,
o per Jom Kipurim šiuos indus „išvalome“.

Iš tikro per Jom Kipurim mes pamatome ir sutinkame,
kad mūsų noras nėra „švarus“, todėl jį reikia “išvalyti“.
Per Jom haKipurim mes pritraukiame šviesą, knygos Zohar vadinamą, „jama de kafa“ („užšalusi jūra“), todėl šios šviesos neįmanoma gauti.

Atitinkamai mes „užšaldome“ savo norą penkiais apribojimais, ir „pakeičiame” jį penkiomis maldomis, sakomomis per Jom haKipurim.
Šios dienos kulminacija – tai „Neila“ („Uždarymo“) malda.
Kodėl „Neila“ yra kulminacija?
Kodėl uždaromi „Dangaus vartai“?
Kodėl tai pati svarbiausia Jom haKipurim akimirka?!

Šios akimirkos šventumas yra labai didelis.
Per „10 atgailos dienų” mes atvėrėme visą savo noro didumą,
ir dabar mes šį norą „atstumiame”.
Tačiau kodėl?
Kai atvėrėme visą malonumą, slypintį šviesoje, kodėl jį reikia „atstumti”?
Tai yra todėl, kad mes norime gauti šviesą tik dėl to,
kad Kūrėjas nori mums ją duoti.
Tačiau mes dar jaučiamės „nešvarūs”, dar nepasiruošę šviesos gavimui.

Padaryti norą tinkamu.

Mes jaučiamės „nešvarūs” daugelyje dalykų,
todėl šią dieną mes norime „gimti” iš naujo:
Su naujais norais, su nauju pasaulio vertinimu, su nauja vertybių skale.
Tačiau Satan (Kaltintojas), esantis mumyse, sako mums:
Jei yra šviesa, kodėl ja nesinaudoti?

Iš Toros žinome, kad tą patį šis angelas sakė ir Chavai (Ievai)…
Todėl Toros išmintis sako mums:
„gavimui reikia bendrumo, negalima gauti vien tik iš savo individualumo,
t.y. negalima gauti be meilės”.
Tik jei yra tinkama forma, t.y. jei gavimas yra tik tam,
kad suteiktum „malonią dvasią Kūrėjui”, tada galima gauti.

Ir ne tik – kuo daugiau tada gausi, tuo didesnį malonumą Kūrėjui suteiksi.
Čia ir slypi visas genialus Toros„ patentas”…
Iš tikro, jei noras bus „tinkamas”,
tada galėsime susijungti su Kūrėju.

Kodėl mums reikia šio „susijungimo”?
Atsakymas.
Tada pajusime, kad ryšys su Kūrėju yra nesuskaičiuojamą kartu didesnis, tikresnis, ir malonesnis, už bet kokią „dovaną”.