• אבל יש להרהר לכאורה אחר דבריהם אלו, הלא מצאנו כמה לומדים, שלא הועיל להם העסק בתורה, שיזכו על ידי המאור שבה לבא לשמה. בעה''ס, הקדמה לתע''ס Tačiau iš pirmo žvilgsnio galima suabejoti šiuo pasakymu, juk sutinkame besimokančiu, kuriems nepadėjo vien tik mokymasis prieiti prie „lišma“. (Baal Sulamas „Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką ravas Baruchas Ašlagas girdėjo iš savo tėvo Baal Sulamo

43. (2)

„Tiesa ir tikėjimas“

Iš tikro žmogus turi tikėti,
net jei to nejaučia, nemato bei nesuvokia protu,
kad Kūrėjas gali jam padėti be jokių pastangų,
t.y. įsigyti visą, kokį tik įmanoma, turtą.
Ir tai yra „asmeninis Kūrėjo valdymas“.

Tačiau žmogus negali pasiekti „asmeninio Kūrėjo valdymo“, prieš tai nepasiekęs valdymo „užmokesčiu ir bausme“.
Taip yra todėl, kad „asmeninis Kūrėjo valdymas“ yra amžinas,
o žmogaus protinis suvokimas yra kintantis.

Todėl amžinas dalykas negali „apsirengti“ dalyke,
kuris nėra amžinas.
Ir kai žmogus nusipelno „užmokesčio ir bausmės“,
tik tada „užmokestis ir bausmė“ pasidaro tuo indu,
kuriame galės apsirengti „asmeninis Kūrėjo valdymas“.

Dabar galime suprasti sakinį iš „Halelio“ („Šlovinimo“):
„Prašau ,Kūrėjau, išgelbėk mus,
prašau Kūrėjau, atsiųsk mums sėkmę“.
„Prašau ,Kūrėjau, išgelbėk mus“ reiškia – „užmokestį ir bausmę“.

Iš tikro žmogus turi melstis,
kad Kūrėjas pasiųstų jam darbą ir pastangas,
ir to dėka žmogui ateitų užmokestis.
Ir kartu žmogus turi melstis, dėl sėkmės,
t.y. dėl „asmeninio valdymo“,
kad be jokio darbo ir pastangų žmogus gali nusipelnyti didžiausio pasaulio turto.

Ir tai mes matome ir materialiuose įsigijimuose.
Tik materialūs įsigijimai mūsų pasaulyje yra atskirti vietos,
t.y. jie dalinasi į du kūnus (žmones).
Tačiau dvasiniuose dalykuose viskas suprantama viename kūne,
bet skirtingu laiku, t.y. dvejuose laikuose.

Todėl yra žmonės, kurie įsigyja savo turtus didelių pastangų,
ryžtingumo, ir tvirtumo dėka.
Ir kartu mes matome,
kad ne tokie stiprūs, ryžtingi, ir nededantys daug pastangų,
įsigyja didžiausią turtą mūsų pasaulyje.

Iš tikro šios dvi materialios būsenos ateina iš aukštutinių šaknų,
t.y. iš „užmokesčio ir bausmės“ aspekto,
ir iš „asmeninio valdymo“ aspekto.
Skirtumas tik tame, kad dvasingume tai atsiskleidžia vienoje vietoje,
viename nešėjuje – žmoguje, bet tik viena paskui kitą,
t.y. viename žmoguje dvejose būsenose.
Tačiau materialume, tai atsiskleidžia tuo pačiu laiku, bet dvejuose nešėjuose, tai yra tuo pačiu laiku dvejuose žmonėse.