• אבל יש להרהר לכאורה אחר דבריהם אלו, הלא מצאנו כמה לומדים, שלא הועיל להם העסק בתורה, שיזכו על ידי המאור שבה לבא לשמה. בעה''ס, הקדמה לתע''ס Tačiau iš pirmo žvilgsnio galima suabejoti šiuo pasakymu, juk sutinkame besimokančiu, kuriems nepadėjo vien tik mokymasis prieiti prie „lišma“. (Baal Sulamas „Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką ravas Baruchas Ašlagas girdėjo iš savo tėvo Baal Sulamo

43. (1)

„Tiesa ir tikėjimas“

Tiesa yra tai, ką žmogus jaučia ir mato savo akimis ir tai vadinasi „užmokestis ir bausmė“.
Ir iš tikro be pastangų negalime pasiekti jokio dalyko.
Tai panašu į žmogų, kuris sėdi savo namuose,
ir nenori nieko daryti kad pragyventų.

Žmogus mąsto:
„Kadangi Kūrėjas yra geras ir darantis gėrį, ir rūpinasi kiekvienu,
todėl žinoma Jis atsiųs žmogui ko jam trūksta...
Todėl aišku, kad jei žmogus taip elgsis, jis mirs iš bado.
Taip pat ir sveikas protas sako tą patį dalyką.

Tačiau kartu su tuo, žmogus turi tikėti virš žinojimo,
kad be jokių pastangų,
jis taip pat gali jis pasiekti viską ko jam reikia.
Ir tai vadinasi „asmeninis Kūrėjo valdymas“.

Tai reiškia, kad Kūrėjas vienas daro ir padarys visus darbus,
ir žmogus Jam niekuo negali padėti, nei pridėti, nei atimti.
Tačiau kaip gali būti, kad šie du skirtingi,
nesuderinami dalykai eitų kartu,
juk jie abu prieštarauja vienas kitam?

Iš tikro pirmasis aspektas remiasi protu, nes be žmogaus pagalbos,
t.y. be išankstinio pasiruošimo ir pastangų nepasiekiami jokie dalykai.
Ir tai vadinasi – tiesa, nes Kūrėjas norėjo, kad žmogus taip viską jaustų,
todėl šis kelias vadinasi – „tiesos keliu“.
Tačiau iškyla klausimas, jei šie du keliai yra prieštaravime,
kaip gali būti, kad tokia būsena vadintųsi tiesa?

Atsakymas tas, kad tiesa nereiškia pačios atitinkamos būsenos, ar kelio.
Iš tikro Tiesa reiškia tą jausmą, kurį Kūrėjas norėjo,
kad žmogus pajaustų.
Tai ir vadinasi – „tiesa“.
Ir tiesą mes galime vertinti tik santykyje su Kūrėju, t.y. tą Kūrėjo norą,
kad žmogus taip jaustų ir matytų.