• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מבוא לספר הזהר לה  

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                    35.

Iš tikro čia slypi labai subtili paslaptis, todėl aš bijau (sako autorius),
kad skaitytojas nesuklystų šių dalykų supratime.
Čia turiu pateikti paties Zoharo žodžius ir kiek galima juos paaiškinti.
Parašyta:
„Tegul nesuklysta žmogus, juk parašyta Toroje:

„Nes nematėte jokio atvaizdo“,
todėl kaip mes priskiriame Kūrėjui visokius vardus ir sfirot?
Tačiau kitas pasakymas tam prieštarauja, nes parašyta:
„Ir pamatys Kūrėjo atvaizdą“.

Iš tikro čia yra kalbama apie malchut sfirą,
kurioje yra įdiegti visi pasauliai ir sielos,
nes ji yra visų „indų“ šaknis.
Ir „gaunantys“, privalo suvokti iš sfiros malchut išeinančius „indus“,
nes tai skaitosi kaip „atvaizdas“,
todėl apie tai pasakyta:
„Ir pamatys Kūrėjo atvaizdą“.

Kaip toliau aiškina Zoharas:
„Netgi šis „atvaizdas“, kurį mes vadiname malchut sfira,
tai nėra pačios malchut „atvaizdas“ (neduok dieve).
Tai reiškia, kai šviesa iš malchut „nusileidžia“ ant kūrinių (žmonių),
kiekvienam žmogui tai atrodo savitai,
kaip atspindys, kaip jo vaizduotės padarinys.
Iš tikro viskas priklauso nuo „gaunančių“,
ir tai nėra malchut sfira pati iš savęs,
t.y. tai nėra malchut „atvaizdas“.

Apie tai kas parašyta:
„Ir pranašų lūpomis būsiu įsivaizduojamas“ (Hošea 12).
Todėl Kūrėjas sako, kad „nežiūrint į tai,
kad jūs Mane įsivaizduojate, kiekvienas savitai pagal savo vaizduotę,
nepriskirkite Man jokio atvaizdo“.
Tai reiškia, kad prieš tai, kai Kūrėjas sukūrė pasaulio „atvaizdus“ ir „formas“,
Jis buvo „vieningas“, be jokios „formos“ ir „atvaizdo“.

Iš tikro, kas suvokia Kūrėją, dar prieš kūrimo pakopą, t.y. prieš biną,
ten yra Kūrėjas „už“ bet kokio „atvaizdo“.
Todėl žmogui yra draudžiama įsivaizduoti Kūrėją kokia tai „forma“, ar kokiu tai „atvaizdu“.

Nei raide „Hey“ (ה), nei raide „Jud“ (י) ar kita raide,
ar net tašku, ir net vadinti Jį šventu vardu „Havaja“, apie tai parašyta:
„Nes nematėte jokio atvaizdo“.
Tai reiškia, kad šis pasakymas:
„Ir pranašų lūpomis būsiu įsivaizduojamas“ liečia tuos žmones,
kurie nusipelnė suvokimo virš kūrimo pakopos, t.y. virš „binos“.

Tačiau dviejose sfirot Keter ir Chochmoje nėra ten visai jokios „formos“ ir „atvaizdo“,
t.y. nėra „indų“ ir „ribų“, nes „indai“ prasideda nuo sfiros bina ir žemiau.
Todėl visos užuominos į raides, ar į taškus, ar į „šventus vardus yra tik nuo „binos“ ir žemiau.
Ir netgi ne pačiose sfirot, o tik pas „gaunančius“ iš šių sfirot,
kaip paaiškinta su sfira malchut“.