Pirmos šventės dienos „Maariv“ – įprasta šventinė malda.
Po „Šma“ skaitymo, prieš „Amida“ visa bendruomenė kartu su chazanu sako: „Ir pasakė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio sūnums“.
Yra
pasakoma šventinė „Amida“, kurios centrinis palaiminimas prasideda „Tu
išrinkai mus“ ir baigiasi „Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinęs Izraelį
ir švenčių laiką!“
Po „Aleinu“ ir po „Kadišo“ visi sveikina vienas kitą su švente.
Yra
priimta sakyti: מועדים לשימחה Moadim le simcha! („Šventės linksmumui!”)
ir atsakyti: חגים וזמנים לששון „Chagim uzmanim lesason!“ („Šventės ir
švenčių laikas džiaugsmui!”) ir tada visi išsiskirsto namo tam, kad
įvykdytų palapinės priedermę.
Namų šeimininkė uždega žvakes
(nuo ugnies, uždegtos dar dieną), ir pasako du palaiminimus: „...uždegti
šventines žvakes“ ir „šeechejanu“.
Pageidautina, kad žvakės būtų uždegtos palapinėje, o žvakidės pasiliktų ten iki pirmos šventinės dienos pabaigos.
Jeigu tai neįmanoma, šeimininkė uždega žvakes namie, nes ji pati yra laisva nuo priedermės sėdėti palapinėje.
Įeinant
į palapinę trapezai, yra pasakomas palaiminimas: „Štai aš esu
pasirengęs įvykdyti palapinės priedermę, kurią prisakė mums Kūrėjas,
tebus palaimintas Jo vardas... Suteik man galimybę sėdėti, pasislėpus po
Tavo šešėliu... atsiųsk mums gerovę šiais metais, ir leisk mums ilgus
metus gyventi šioje žemėje, šventoje žemėje, tarnaujant Tau ir bijant
Tavęs“.
Tada pakviečiami „ušpizin“: pirmą kartą – Abrahamas, pirmasis iš jų, po ko šeimos galva atlieka „Kidušą.
„Kidušas“,
kuris atliekamas vakare, šventės išvakarėse, yra sudarytas iš keturių
palaiminimų: „Kuriantis vynuogės vaisių“, „Pašventinantis Izraelį ir
teisuolių laikus“, „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs
gyventi palapinėje“ ir „Šeechejanu“.
Į „Birkat amazon“ po trapezos yra įtraukiamas „Jaale vejavo“, ir taip daroma taip pat chol-amoed metu), o taip pat prieš pat pabaigą: „Gailestingas - Jis atstatys mums krentančią Davido palapinę“.
Sekantį rytą rytinėje „Amidoje“ vidurinysis palaiminimas pasibaigia žodžiais: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.
Jei pirma Sukot diena sutampa su Šabatu, tada sakoma: „Pašventinantis Šabatą, Izraelį ir švenčių dienas“.
Kiekvieną iš septynių šventės dienų, po „Šacharito“ „Amidos“ yra skaitomas pilnas Halelis.
Kiekvieną
iš tų dienų, išskyrus Šabatą, tuo metu, kai yra skaitomas Halelis,
rankose yra laikoma „arba minim“ ir atliekami nustatyti judesiai
šešiose vietose:
1. kai yra ištariama frazė: „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras, nes Jo malonė amžina!“;
2. kai ištariama: „Tegul pasakys tai Izraelis – nes amžina Jo malonė“;
3. ir 4. ties žodžiais „O, Kūrėjau, išgelbėk mus“ (du kartus);
5. ir 6. ties žodžiais „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras, nes Jo malonė amžina“ (dukart).
Halelis
sakomas būtinai stovint, prieš skaitymą ir po jo, yra pasakomi
palaiminimai: „...skaityti Halelį“ ir „Karalius garbinamas šlovinimo
maldose“.
Tam, kad suteikti Halelio skaitymui didesnį šventiškumą, priimta atskiras jo ištraukas dainuoti choru pagal melodijas, kurios yra priimtos skirtingose bendruomenėse.
Ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu – tai „Hošana“.
Vienose bendruomenėse ji skaitoma po „Halelio“, kitose – pačioje rytinės maldos pabaigoje, po „Musafo“.
Atidaromas „aron kodeš“ ir išimamas Toros ritinys.
Tas, kam suteikta garbė jį išimti, atsistoja ant „bimos“ sinagogos viduryje, rankose laikydamas ritinį.
Chazanas pradeda dainuoti keturis kreipimusis į Kūrėją, prasidedančius žodžiais הושענה hoša na, kurie tapo maldos pavadinimu.
Visi besimeldžiantieji kartoja iš paskos:
Hoša na – „Mes meldžiame: išgelbėk mus dėl Savęs paties, Kūrėjau, išgelbėk mus!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Išgelbėtojau mūsų!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Linkintis mums gero!“
Chazanas nulipa nuo „bimos“, laikydamas rankose „arba minim“, ir pradeda eiseną. Prie jo prisijungia visa bendruomenė, kiekvienas laikydamas savo „arba minim“.
Besimeldžiantieji padaro ratą ir eina aplink „bimą“, dainuodami maldas – kiekvieną dieną vis kitą (pagal „machzorą).
Tose maldose išsakomi prašymai Kūrėjui, kurie yra svarbūs tiek asmeniškai, tiek ir liečiantys visos tautos gerovę.
Kai baigiamas ėjimas aplink „bimą“, Toros ritinys grąžinamas atgal į „aron kodeš“.
Pirmąją šventės dieną Toros skaitymo ceremonijai išimami du ritiniai.
Iš pirmojo skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 22 dalies, ir skaitymui yra pakviečiami penki žmonės (o jei tą dieną Šabatas, tada – septyni žmonės).
Šioje ištraukoje minimos visos Izraelio šventės - tame tarpe ir Sukot su visomis jos priedermėmis.
Tada antras ritinys dedamas šalia pirmojo ir sakomas „Chaci-kadiš“, pakeliamas pirmas ritinys ir parodomas visiems susirinkusiems, o tada iš antrojo ritinio skaitoma ištrauka apie aukojimus, kurie buvo atliekami tą dieną Šventykloje (Bemidbar 29). Tai ištrauka „maftir“.
„Haftara“ paimta iš pranašo Zacharijo knygos (14 skyrius), kuri pasakoja apie Sukot šventę „dienų pabaigoje“, o tada maftiras pasako tam tikrus palaiminimus, paskutinis kurių turi jau minėtą pabaigą: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.
Chol-amoed dienomis išimamas tik vienas Toros ritinys ir Toros skaitymui kviečiami tik keturi žmonės (kaip per roš-chodeš).
Visiems
keturiems yra skaitoma ta pati ištrauka, kurioje vardinami aukojimai,
kurie tą dieną buvo atliekami Šventykloje (kiekvienas jų prasideda
dienos įvardijimu: „antrą dieną...“, „trečią dieną...“ ir t.t.
Sukot šventės „Musaf“ – įprastas šventinis „Musaf“, kuriame minima „Sukot šventė“, „mūsų linksmybės laikas“ ir aukojimai, skirti konkrečiai dienai.
Kaip ir „Šacharit“, „Musafas“ sudarytas iš septynių
palaiminimų, iš kurių vidurinis baigiasi žodžiais: „Pašventinantis
Izraelį ir švenčių dienas“.
Po rytinės maldos, pirmąją Sukot
dieną, savo palapinėje yra atliekamas labai trumpas „Kidušas“: „Ir
pranešė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio tautai. Palaimintas Tu, mūsų
Kūrėjau, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių [arba „pagal Kurio
žodį viskas atsirado“]. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove,
pašventinęs mus savo priedermėmis ir prisakęs mums sėdėti palapinėje!“.
Šios dienos „Mincha“ panaši į Šabato „Minchą“, o jei tą dieną – Šabatas, tai „Minchos“ metu taip pat skaitoma Tora.
„Maariv“ baigiantis pirmajai šventės dienai – kaip „Maariv“ baigiantis Šabatui: „Šmone esre“ maldoje pridedama „avdala“.
Reikia tik nepamiršti perskaityti intarpą „Jaale vejavo“!.
„Avdala“, atliekama palapinėje – trumpesnė, už tą, kuri atliekama pasibaigus Šabatui: joje nėra palaiminimų maloniam kvapui ir ugniai.
Tačiau jei pirma Sukot diena sutapo su Šabatu, tada yra atliekama įprasta pilna „avdala“.