Septyni „ušpizin“ (svečiai) turi aplankyti palapinėje šventės metu tą, kuris laikosi Toros ir priedermių.
Tai Abrahamo, Icchako, Jakovo, Josefo, Moše, Arono ir Davido sielos, ir kiekvienas „ušpizinas“ iš eilės atstovauja juos visus.
Kiekvienas iš šių svečių, kiekvienas iš šių protėvių savo laiku paragavo klajonių skonio: Abrahamas išėjo iš Charano į Knaaną, iš ten – į Egiptą; Icchakas keliavo po filistiečių žemes; Jakovas bėgo į Charaną, o savo gyvenimo pabaigoje patraukė į Egiptą; Josefas buvo parduotas į Egiptą; Moše bėgo nuo faraono į Midjaną; o po to su Aronu 40 metų klajojo po dykumą; Davidas, persekiojamas Šaulio, nukeliavo į filistiečių žemes, pas Achišą, Gato karalių.
Skaitant kvietimą „ušpizinams“ įeiti į palapinę – klajokliško gyvenimo simbolį, yra išreiškiama viltis, kad nebereikės daugiau klajoti, kad nebus daugiau tremčių.
Kad nusipelnyti šių septynių svečių apsilankymo ir kad šventinis linksmumas taptų tikru linksmumu, reikia pakviesti realius svečius: reikėtų pagalvoti apie vienišus, benamius, vargšus, kurie neturi galimybės įvykdyti šios gyvenimo palapinėje priedermės ir pakviesti juos pas save, kaip pasakyta Toroje: „Ir linksminsiesi per tavo šventes ir tu, ir tavo sūnus, ir tavo dukra, ir tavo tarnas, ir tavo tarnaitė, ir levitas, ir geras, ir našlaitis, ir našlė, kurie tavo vartuose“.
Kita labai svarbi priedermė, susijusi su Sukot švente – tai „arba minim“ (keturios augalų rūšys).
Keturios augalų rūšys – etrog, lulav, hadas, arava – kuriems yra sakomi specialūs palaiminimai šios šventės dienomis, simbolizuoja vieningumą ir atsakomybę vienas už kitą.
Pasakyta
Toroje: „Ir paimkite sau pirmą šventės dieną nuostabaus citrusinio
medžio vaisiaus, palmės lapą, tankialapio medžio šaką, upės gluosnius,
ir linksminkitės prieš Kūrėją, jūsų Dievą, septynias dienas“ (Vaikra,
23:40).
Taigi, Tora prisako paimti keturių rūšių augalus, atstovaujančius visą augalų pasaulį. Sujungiant juos į vieną, jie tuo pašvenčiami Kūrėjui.
O nukreipiant juos į keturias pasaulio šalis, pakeliant į viršų, nuleidžiant į apačią, mes iškeliame Kūrėją viso pasaulio – keturių pasaulio šalių, dangaus ir žemės Karaliumi.
Kūrėjas yra kiekviename Jo sukurto pasaulio taške, ir Jis karaliauja jame: „Jo karališka valdžia – viskam“.
Kodėl iš viso augalų pasaulio išrinkti būtent šie keturi augalai?
Todėl, kad kiekvienas jų nepanašus į visus likusius: „nuostabaus citrusinio medžio vaisius”, tai yra אתרוג etrogas, pasižymi ypatingu kvapu ir skoniu; „palmės lapas“, לולב lulav, imamas nuo medžio, kurio vaisiai saldūs, bet neturi kvapo; „tankialapio medžio šaka“, הדס hadas (mirta) puikiai kvepia, bet yra nevalgoma; „upės gluosnis“ ערבה arava - neturi kvapo ir skonio.
Kiekvienas šių augalų simbolizuoja atitinkamą žmogaus tipą: yra tokių, kurie pasižymi iš karto dvejomis savybėmis – ir Toros aromatu, ir priedermių skoniu, jie panašūs į etrogus; yra tokių, kurie truputį mokėsi Toros ir jų pasiekimai Toroje labai menki, bet pasižymi uoliu priedermių vykdymu, jie panašūs į lulavą; kiti – atvirkščiai – puikiai moko Toros kitus, bet patys nevykdo jos priedermių – juos simbolizuoja hadas; ir paskutiniai – panašūs į upės gluosnį – ir Toros jie nesimoko, ir priedermių nevykdo...
Bet ką daro Kūrėjas? „Negalima gi jų atmesti! Tegul jie bus surišti į vieną visumą ir papildys vienas kitą, išpirkdami savo kaltes“.
Todėl reikia rišti šiuos keturis skirtingus augalus į vieną krūvą, tuo simboliškai išreiškiant norą, kad šie keturi žmonių tipai būtų auklėjami Toros ir priedermių pagrindu ir kad suteikti jiems vienybės ir savitarpiškumo jausmą asmenybės santykyje su visuomene.
Teismo dienomis taip meldžiamasi: „...ir taps viena visuma, kad įvykdytų Tavo valią iš visos širdies“.
O Talmude, traktate Sanhedrin sakoma: „kiekvienas judėjas yra atsakingas vienas už kitą“.„Arba minim“ turi būti visiška šeimininko nuosavybė.
Tai išplaukia iš pasakymo Toroje: „Ir paimkite sau“ – tai yra įsigykite savo nuosavybėn.
Jei kas nors neturi galimybės įsigyti visas keturias rūšis, jam galima padėti įvykdyti šią priedermę padovanojant „arba minim“ „su grąžinimo sąlyga“.
Pagal Torą ši priedermė vykdoma tik pirmą šventės dieną, – Toroje pasakyta: „...pirmą šventės dieną“.
Tik Šventykloje ji buvo vykdoma septynias dienas, kaip pasakyta:
„Prieš Kūrėją, jūsų Dievą [t.y. Šventykloje] – 7 dienas“.
Bet
nuo to laiko, kai Šventykla sugriauta, pagal išminčių nustatymą
priedermė „arba minim“ yra vykdoma visas 7 dienas, tam, kad nebūtų
užmiršti Šventyklos laikai.
Šios priedermės vykdymas yra sąlygojamas tam tikru pažinimu, liečiančiu šias keturias augalų rūšis.
Etrogas ne veltui vadinamas „nuostabaus medžio vaisiumi“.
Pati jo forma yra graži, jis primena bokštelį, viršutinė jo dalis baigiasi smailu galu (vadinamu pitam), o apatinė dalis (kur yra okec, „kotas“) į apačią platėja.
Kai kuriose bendruomenėse leidžiama naudoti etrogus nuo įskiepytų medžių (etrog murkav), kitose bendruomenėse tai griežtai draudžiama.
Tačiau ir vieni, ir kiti turi būti labai atidūs, kad etrogo nesupainiotų su citrina.
Skirtumas tarp šių giminingų vaisių yra jų išoriniame vaizde: citrina lygesnė, o etrogo paviršius pilnas išsikišimų ir įdubimų.
Lulavas pasižymi savo tiesumu ir tankumu: visi jo lapai turi glaudžiai prisispausti vienas prie kito.
Reikia tik sekti, kad lulavo stiebas neišsišakotų.
Lulavas nusipelnė to, kad visas ryšulys „arba minim“ vadintųsi jo pavadinimu „lulav“.
O priežastis tame, kad iš visų keturių rūšių jis labiausiai pastebimas, o likę augalai yra rišami būtent prie jo.
Priedermės įvykdymui imamos trys hadaso šakelės.
Jis yra puikus tuo, kad yra „trigubas“ (mešulaš): kiekviename „aukšte“ iš stiebo išeina trys lapeliai, siekiantys sekantį „aukštą“.
Taip yra pateikiamas hadaso vardas ir Toroje: „tankialapis medis“.
Hadasas rišamas prie lulavo iš dešinės – jei laikyti jį atsukus į save ta jo puse, kurioje matomas centrinis stiebas.
Arava priedermės įvykdymui reikia viso labo dviejų gluosnio šakelių: Toroje šis pavadinimas pateikiamas daugiskaitoje, o daugiskaitos minimalus skaičius – 2. Pati šakelė turi būti rausvoka, lapai – ilgi ir siauri, o viršūnė – sveika ir nepažeista.
Reikia stengtis, kad arava nenuvystų, tad priimta šventės metu (per chol-amoed) keisti šias šakeles į šviežias.
Visų geriausia, jei tos šakelės būtų nupjautos nuo medžio, augančio šalia vandens (nors tai ir nėra būtina sąlyga).
Taip pat reikia saugotis, kad vietoje gluosnio nepaimti šakelių, panašių į jas savo išvaizda – pvz.: eukalipto.
Mirtos šakelės, pririštos prie arava iš dešinės, turi būti šiek tiek aukščiau gluosnio šakelių, pririštų iš kairės.
Pats lulavas turi būti aukščiau už mirtas mažiausiai 10 cm (1 tefach).
Ryte, dar prieš maldą, imamas lulavas į dešinę ranką, etrogas – į kairę, ir sujungiami kartu, tuo tarpu etrogas apverstas aukštyn kojomis – taip, kad jo pitam atsidurtų apačioje.
Ir
yra pasakomas palaiminimas: „Palaimintas, Tu Kūrėjau, mūsų Dieve,
Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs paimti į
rankas lulavą“.
Pirmą šventės dieną priduriama: „Palaimintas... davęs mums gyvenimą, ir palaikantis mus, ir leidęs mums sulaukti šio laiko!”
Etrogas apverčiamas – kad jo kotelis būtų nukreiptas į apačią, o pitam – į viršų ir daromi judesiai visu ryšuliu aukščiau nurodytomis šešiomis kryptimis.
Yra du papročiai, liečiantys judesių tvarką:
1) į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę, o po to į viršų ir į apačią;
2) į pietus, į šiaurę, į rytus, į apačią, į viršų ir į vakarus.
Jei pirma Sukot diena išpuola per Šabatą, „arba minim“ nėra imami (kaip per Šabatą, sutampantį su Roš-ašana, nepučiamas „šofaras“).
Tada antrąją dieną – tai yra pirmąją chol-amoed
dieną ši priedermė yra įvykdoma pirmą kartą ir yra ištariami du
palaiminimai, o likusiomis dienomis – tik vienas: „...prisakęs mums
paimti lulavą“.
Kaip jau minėta, ši priedermė yra atliekama iki rytinės maldos, kraštutiniu atveju – iki „Halelio“ „Šacharit“ metu.
Kol bus atlikta „arba minim“ priedermė negalima valgyti.
Tačiau esant ypatingoms aplinkybėms, galima įvykdyti šią priedermę visos dienos bėgyje.
Reikėtų pasirūpinti reikiamais augalais iš anksto, atkreipiant ypatingą dėmesį į jų tinkamumą.