• תורת ה' תמימה – משיבת נפש. עדות ה' נאמנה – מחכימת פתי. פיקודי ה' ישרים – משמחי לב. מצוות ה' ברה – מאירת עיניים. תהלים יט' – ח', ט Kūrėjo Tora tobula – sugrąžina sielą. Kūrėjo atvėrimai tikri – „paprotina“ naivuolį. Kūrėjo įsakymai tiesūs – džiugina sielą. Kūrėjo priedermė aiški – „apšviečia“ akis. (Tehilm 19 – 8, 9)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

„Kūrėjo kariuomenės karys“

1975 metais ravas Baruchas persikėlė į Chazon-Iš gatvę. Ten įkūrė savo Mokymo namus.

Aplink jį susibūrė grupė žmonių, einančių Baal aSulamo keliu.

Kiekvieną naktį jie susirinkdavo klausytis ravo Barucho paskaitos iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“ – nuo pirmos valandos nakties iki pat ryto.

Dažnai buvo galima sutikti jį tarsi kareivį žingsniuojantį tamsiomis miesto gatvėmis, kai jis eidavo pažadinti kai kurių mokinių.

Jo noras buvo vienas – įvykdyti Kūrėjo norą, todėl visai nepaisė savo garbės ir pats asmeniškai eidavo budinti mokinius.

Pamokos vykdavo kiekvieną naktį, ir taip – ne vieną dešimtį metų.

Ravas Baruchas mokė savo mokinius netgi Jom Kipuro naktį, ir netgi Devintą avo (tada jis paprastai kalbėdavo apie Šventyklos sugriovimo šaknis ir šaltinius dvasiniuose pasauliuose). 

Pamokos vidury išeidavo į aikštelę virš įėjimo laiptų, ir imdavo vaikščioti pirmyn atgal, tarsi liūtas narve: akys užmerktos, galva pakelta į viršų, visiškai atitrūkęs nuo šio pasaulio, visiškame susiliejime su Kūrėju, jis mintimis grįždavo prie to, apie ką kalbėjo pamokoje ir tai detaliai analizuodavo.

Laimingas tas, kuris nusipelnė išvysti šį nepaprastą reginį – tikrą liudijimą to, jog kiekvienoje kartoje yra tokie teisuoliai, kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas.

Visoje jo išaukštintoje povyzoje švytėjo tikrų tikriausia Kūrėjo didybė.

Žmogui užtektų vien pamatyti šį didingą vaizdą, kad jam ateitų mintys apie visišką savęs anuliavimą prieš Kūrėją.  

Kiekvieną vakarą, kai visi mokiniai baigdavo savo darbo dieną, pas ravą Baruchą į pamokas vėl susirinkdavo mokinių grupė, ir tada, be knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“, mokydavosi ir knygą Zohar,  kalbančią apie savaitinės Toros dalies aspektus.  

Reikia pastebėti, jog pas ravą Baruchą neegzistavo tokia sąvoka kaip „rabi moko“, bet – „rabi mokosi“.

Ravas Baruchas ne tik mokė kitus, bet sėdėjo ir mokėsi pats.

Daugelį kartų mokiniai atvykdavo į pamoką, o jų mokytojas – jau pačiame mokymo vidury.

Iš tikrųjų jis tiesiog įjungdavo juos į savo mokymą: atvykus mokiniui, įvesdavo jį į nagrinėjamą Ari raštų temą.

Atėjus kitam mokiniui, įvesdavo ir jį į mokymosi medžiagą.

Ir taip elgdavosi su kiekvienu prie pamokos prisijungusiu mokiniu.