• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות צד  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                94.

Ir taip pat tampa aiškus pasakymas: „nesistegiau ir radau, netikėk“.
Juk iš pirmo žvilgsnio keista, kokiam gi naivuoliui gali ateiti į galvą, kad galima nusipelnyti Toros, be pastangų?
Tačiau parašyta: „ieškantis Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“ (Mišlei 8 – 17).
Tai reiškia, kad kiekvienas, ar mažas ar didelis, ieškantis Kūrėjo, tikrai Jį randa, kaip ir liudija pasakymas: „ieškankantis nuo ankstaus ryto“.
Ir todėl galima pagalvoti, kad čia nereikia jokių pastangų, ir netgi „atsitiktinis“ žmogus, nesiruošiantis skirti pastangų, taip pat gali surasti Kūrėją?
Todėl čia perspėjo išminčiai, kad žmogus netikėtų tuo, bet pastangos čia būtinos, todėl – „nesistengiau ir radau, netikėk“.