• תורת ה' תמימה – משיבת נפש. עדות ה' נאמנה – מחכימת פתי. פיקודי ה' ישרים – משמחי לב. מצוות ה' ברה – מאירת עיניים. תהלים יט' – ח', ט Kūrėjo Tora tobula – sugrąžina sielą. Kūrėjo atvėrimai tikri – „paprotina“ naivuolį. Kūrėjo įsakymai tiesūs – džiugina sielą. Kūrėjo priedermė aiški – „apšviečia“ akis. (Tehilm 19 – 8, 9)

הקדמה לספר הזהר 

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

17.

Dabar gerai išaiškėja Trečias klausimas, kurį klausėme pradžioje:
Kai mes žiūrime į save, mes matome save sugadintais ir niekingais,
taip kad nėra labiau žemesnių už mus,
o kai mes žiūrime į Meistrą, kuris mus padarė,
mes turime būti tobulumo viršūnėje.

Ir negali būti šlovingesnių už mus, nes mes turime atitikti mus padariusį Meistrą,
juk tobulo Meistro visi kūriniai turi būti tobuli.
Iš čia aišku, kad mūsų dabartinis kūnas su visais menkaverčiais polinkiais ir siekiais,
nėra mūsų tikrasis kūnas.
Tai reiškia, kad tikrasis mūsų kūnas, amžinas ir visiškai tobulas, randasi ir egzistuoja Ein Sofe Palaimintam, t.y. Pirmoje būsenoje.

Iš tikro ten mūsų kūnas gauna tobulą formą iš ateityje būsiančios Trečios būsenos,
kurioje gavimas turi sąlygojimo formą,
sutampančia su Ein Sofo Palaiminto forma.
Todėl Pirmoji būsena pati įpareigoja,
kad Antroje būsenoje mūsų kūnas būtų tokioje „niekingoje“ ir „sugadintoje“ formoje.

Ir tai yra „noras gauti“ tik sau, kuris yra atskirtas nuo Ein Sofo Palaiminto,
kad jį būtų galima ištaisyti.
Tuo suteikiant mums galimybę faktiškai ir realiai gauti mūsų amžiną kūną iš Trečios būsenos.

Todėl dėl savo „netobulumo“ mes visai negalime piktintis,
nes mūsų darbas galimas tik šiame laikiname ir baigtiniame kūne,
juk žmogus negali ištaisyti tai, ko pats neturi.
Tačiau iš tikro netgi Antroje būsenoje mes esame visiškame tobulume,
atitinkančiame mūsų tobulą Meistrą.
Iš tikro šis kūnas visai nežemina mūsų, juk visiems aišku, kad jis yra paruoštas mirti ir išnykti, juk jis yra duotas mums tik laikinai, t.y. tol kol gaus savo „amžiną formą“.