• בבית שני כשמלכה מלכות יון גזזרו גזרות של ישראל ובטלו דתם ולא הניחום לעשות בתורה ובמצוות...וגברו בני חשמונאי הכהנים הגדולים והרגום והושיעו את ישראל מידם. (קיצור שולחן ערוך) Antros Šventyklos laikais, kai graikų karalystė uždėjo ant Izraelio religines sankcijas ir neleido užsiiminėti Tor air priedermėmis,,, Sukilo Chašmoniejai vyriausi kohenai ir kovojo, išgelbėdami Izraelį, iš jų (graikų) rankų. (Kicur Šulchan Aruch)

הקדמה לספר הזהר  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

14.

Iš tikro sielų egzistavime būtinai yra trys būsenos.
Pirma būsena.
Tai sielų egzistavimas Ein Sofe kūrimo mintyje, kai jau sielose yra ateities „Galutinio ištaisymo“ forma.

Antra būsena.
Sielų egzistavimas per 6000 metų, kai sielos yra padalintos į dvi sistemas, į „kūną“ ir į „sielą“.
Tada sieloms yra duotas darbas Toroje ir priedermėse,
kad „apverstų“ norą gauti tik sau, esantį jose,
ir ištaisytų jį į norą suteikti malonią dvasią Kūrėjui.

Tuo laikotarpiu ištaisymas yra tik „sieloms“, bet ne „kūnams“,
t.y. turime pašalinti iš sielų visą „gavimo sau“ aspektą, nes tai yra „kūno“ esybė.
Ir sielose turi likti vien tik „noras sąlygoti“, nes tai yra esminė sielų noro forma.
Tuo metu netgi teisuolių sielos po mirties negalės mėgautis Gan Edene (Rojaus sode),
ir tik po to, kai visas kūnas suirs žemėje.

Trečia būsena.
Tai galutinis sielų ištaisymas, po „prisikėlimo iš numirusių“.
Ir tada ateina pilnas ištaisymas ir „kūnams“.
Tai reiškia, tada kūnai „apverčia“ savo savybę, t.y. norą gauti tik sau, į visišką sąlygojimą.

Iš tikro tada kūnai tampa verti viso to gerumo ir malonumo, kuris yra „kūrimo mintyje“.
Ir dar, „formų sutapimo“ dėka, jie taip pat nusipelno ir „stipraus susiliejimo“ su Kūrėju.
Tai reiškia, kad „gavimas“ jau neturės „egoistinės formos“, bet bus vien tik noras suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, nes Kūrėjui yra didelis malonumas, kai yra gaunama iš Jo.