• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה 

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

1.

Reikia žinoti, kad kiekvienas žmogus randasi savo egoizmo valdžioje,
kuri vadinasi Egipto tremtis.
Ir žmogus tai pamato tik tada, kai pradeda įeiti į dvasinį darbą,
t. y. tada iš viršaus po truputį atskleidžia visą blogio, esančio žmoguje, didumą.
Apie tai parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo“ (Šmot 2 – 23).
Tai reiškia, kad dvasinis – sąlygojimo darbas, kurį pradėjo dirbti Izraelio sūnūs,
t. y. žmonės, einantys į Kūrėją, jiems yra nepakeliamas,
nes juos valdo egiptiečiai – egoistiniai troškimai.

Ir tada Izraelio sūnūs pamatė, kad jiems patiems nėra jokios galimybės išeiti iš Egipto – egoizmo tremties, ir tik vienas Kūrėjas gali juos išvesti.
Tai vadinasi „stebuklas“.
Tai reiškia, kad kiekvienas dalykas, kurį žmogus negali atlikti savo jėgomis,
o tik pagalba iš viršaus, vadinasi stebuklas.
Tai ir yra „išėjimo iš Egipto stebuklas“.

Dar reikia žinoti, kad kai žmogus nori ateiti į susiliejimą su Kūrėju,
pas žmogų prasideda „pakilimai“ ir „kritimai“.
Kartais „kritimo“ metu žmogus įeiną į tokią nusivylimo dvasiniu darbu būseną,
kuri vadinasi „abejoja pirmaisiais (išminčiais)“.

Tada žmogui atrodo, kad visos jo pastangos šiame darbe buvo veltui,
ir aišku žmogus nori bėgti iš šio darbo.
Tačiau paskui staiga jis vėl gauna sužadinimą iš viršaus,
ir vėl sugrįžta dvasinio darbo troškimas ir skonis.
Tada žmogus visiškai užmiršta, kad pas jį buvo „kritimas“,
ir jis visas mėgaujasi „pakilimu“ bei dvasingumo žavesiu.

Čia reikia žinoti, kad žmogus gali mėgautis „pakilimu“ tik tuo dydžiu,
kuriuo jis buvo blogio valdžioje kritimo metu.
Taip pat svarbu žinoti, kad „tremties“,
kurią žmogus jaučia aspektas yra matuojamas tuo dydžiu,
kokiu žmogus jaučia blogį ir kentėjimus tremtyje.

Iš tikro žmogus kenčia „išnaudotojų“ valdžioje, ir turi atlikti viską, ką iš jo reikalauja.
Taip pat pas žmogų nėra galimybės daryti tai, ką jis nori,
o privalo vykdyti viską, ką iš jo reikalauja „pasaulio tautos“,
esančios žmogaus viduje, ir jam visai nėra jėgų tam pasipriešinti.

Todėl pagal skausmo dydį, kurį jaučia žmogus, ir nori nuo viso to pabėgti, tokiu dydžiu jis gali paskui mėgautis išsivadavimu.
Mes matome, kas parašyta apie judėją vergą:
„Kai nusipirksi judėją vergą, šešis metus tegul dirba tau,
o septintais metais tegul išeina į laisvę“ (Šmot 21 – 2).