• Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Gilūs jausmai savo tėvui

Gilūs ravo Barucho Šalomo jausmai savo tėvui, besąlygiškas anuliavimasis, bei susiliejimas su juo atsiskleidžia ravo Barucho laiškuose.

Taip rašė vienam savo mokiniui po tėvo mirties:

„Dėl tavo klausimo, kodėl paliko mus tokius vienišus kovoje.

Pasakė išminčiai: „Kiekvienas, kuris verkia ir gedi teisuolio...“.

Reikia pasakyti, kas yra raudos ir gedėjimo aspektas...

Kai teisuolis yra pakviečiamas į „Dangaus ješivą“ (miršta), visi pajunta begalinį jo trūkumą, širdys prisipildo pergyvenimo bei skausmo, tada visa tai atsiveria ir pasireiškia ašaromis.

Šis trūkumo pajautimas vadinasi malda, ir dėka maldos vėl pritraukiame tai, ką praradome.

Tačiau jei nekreipiame į tai dėmesio ir susitaikome su situacija, tada kaskart vis labiau nutolstame, kol užmirštame.

Tada yra kaltinimas žmogui, kodėl „teisuolis pražuvo ir niekas neatkreipė į tai dėmesio“. 

1955 metais per Tu-Bišvat šventę („Medžių nauji metai“), netrukus po savo tėvo mirties, ravas Baruchas vienam savo mokiniui rašė:

„Tu-Bišvat šventės metu sakome palaiminimus vaisiams.

Kaip sakydavo mano tėvas, kad visas skirtumas tarp šventumo ir klipot (netyrumo sistemos) pasireiškia vaisiuose: vaisiai atsiranda darbo dėka.

Tuo tarpu „svetimas dievas, nevedantis vaisių“.

O galimybė nusipelnyti vaisius ateina tik dėka chesed savybės. Tada nusipelnome „medžio, vedančio vaisius“ aspekto. Nes žmogus – „lauko medis“.

Ir tik dėka to kelio, kurį gavome iš mano tėvo, nusipelnome vaisių, ir tai aspektas „veistis ir daugintis“.

Kitame laiške savo mokiniui rašė:

„Žinokite, mano draugai, po to, kai buvome kartu su „Izraelio šviesa“ (Baal aSulamu), mes turime didesnę galimybę ateiti prie artumo su Kūrėju.

Mes turime tik klausyti jo balso ir saugoti jo sandorį.

Jo (Baal aSulamo) balsas yra kaip gyvo Ari balsas ir jis nenutrūks mumyse, net kai jo nėra šalia.

Ir be abejo, jis yra mūsų užtarėjas, kaip parašyta Toroje: „Ir pasigirs jo balsas, jam įeinant į Šventovę“.

Jei, eidamas šventumo keliu, žmogus „klauso jo balso“, jam būtinai pasiseks.

Nusipelnėme išgirsti Kūrėjo balsą,  kai buvome gyvojo Ari (Baal aSulamo) draugijoje. Ir be abejonės, jis stengiasi dėl mūsų.

O iš mūsų kas reikalaujama? Suprasti savo blogą padėtį ir neprašyti iš Kūrėjo jokių „nereikalingų priedų“, o tik paprasto gyvenimo šventume, ir tada:  „Ateinančiam išsityrinti yra padedama“.