• דוקא בזמן שאדם אינו מרגיש שיש לו דרישה ומשיכה לרוחניות, שאז הוא נמצה במצב של ההסתרה הגדולה ביותר, אזי האדם צריך לקבל על עצמו עול מלכות שמים. רב ברוך אשלג על ענין קידוש לבנה. Kai žmogus visai nejaučia poreikio dvasingumui, tada jis randasi didžiausioje Kūrėjo paslėpimo būsenoje, būtent tada žmogus turi priimti sau „Dangaus karalystės jungą“. (Ravas Baruchas Ašlagas apie mėnesio pašventinimą).

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Širdies užsidegimas

 Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, kai buvo „mikve“, įėjo vienas ūmaus būdo judėjas ir ėmė šaukti apie Jeruzalės gatvėse tuo metu įvykusį incidentą, kai judėjai iš Karmelio paniekino Torą.

Jis pasakė, kad dėl to prarado ramybę ir netgi nebegali tyliai ir ramiai sutikti Šabato.

Tai labai sujaudino ravą Baruchą.

Kai atėjo pas savo tėvą Baal aSulamą, išsakė jam visa tai:

„Aš, judėjas, dedantis didžiules pastangas Kūrėjo darbe, esu „talmid chacham“ (Toros išminčius), ravas ir mokytojas, ir man nėra skaudu dėl to, kad judėjai išniekino Torą...

O štai paprastas judėjas, kuris nėra nei Toros išminčius, nei ką nors žino apie Kūrėjo darbą, ir jis jaučia didžiulį skausmą ir kartėlį dėl šio įvykio.

Kaip gali būti, kad šiam judėjui taip rūpi mūsų šventos Toros garbė, tuo tarpu aš to nejaučiu?“

Atsakė jam Baal aSulamas:

„Nepergyvenk taip dėl šio judėjo užsidegimo. Patikrink, galbūt jis priklauso vengrų bendruomenei...“.

Paaiškinimas: yra žinoma, kad judėjai – išeiviai iš Vengrijos yra impulsyvaus būdo žmonės.

Baal aSulamas norėjo pasakyti savo sūnui, kad labai dažnai išorinis entuziazmas visiškai neturi nieko bendro su darbu Kūrėjui ir su vidiniu pajautimu.

Tai greičiau išeina iš energingos prigimties ir audringo temperamento.

Todėl visai nereikia kreipti dėmesio į žmogaus išorinį užsidegimą, nes dažniausiai tai nėra vidinio darbo pasireiškimas.

Netgi atvirkščiai – žmogus stengiasi paslėpti nuo kitų akių savo vidinį darbą ir tai, kas iš jo išeina“.

Ravas Baruchas Šalomas paaiškino Toros sakinį „Kritikuok savo bičiulį“ (Vaikra 19:17):

Geriausias žmogaus bičiulis yra jis pats. Todėl žmogus turi visą savo dėmesį skirti savęs ištaisymui ir priekaištams sau už klaidas. Ir jokiu būdu ne taisyti ir kritikuoti kitus.

Yra išminčių pasakymas: „Pasakė Reiš Lakiš: „Papuošk save, paskui papuošk kitus“.

Daug kartų girdėjome ravą Baruchą sakantį, kad aspektas „Kritikuok savo bičiulį“ yra veiksmingas tik kai vienas žmogus myli kitą.

Ir tada kritikuoja kitą tik todėl, kad iš tikrųjų pergyvena dėl jo.

Tačiau dauguma žmonių kritikuoja savo draugus tik norėdami būti viršesniais.  

Dar pasakė: „Niekada nemačiau, kad tie, kurie pavydžiai moko kitus ir kritikuoja juos dėl jų nuodėmių, taip kritikuotų ir save, kai patys prasižengia.

O priežastis, kaip rašoma Patarlėse (10:12) yra ta, kad „Visas nuodėmes padengs meilė“.

Jie myli save, todėl savaime suprantama, „padengia“ visas savo nuodėmes.

O kadangi kitų žmonių jie nemyli, jų nuodėmės jiems „bado akis“, todėl ir skaudina juos“.

Ravas Baruchas dar paaiškino Toros sakinį: „Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje, kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Šoftim 17:6):

„Tomis dienomis“ nebuvo žmogaus, kuris teistų save ir savo veiksmus ir stengtųsi valdyti save.

Kiekvienas moka teisti tik draugo veiksmus ir bando valdyti draugą bei būti viršesniu už jį.

O kas liečia jį patį – „kiekvienas darė, kas jam atrodė teisinga“ – viskas, ką daro pats, jo akyse yra teisinga“.