• אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

מַה נִּשְׁתַּנָּה Ma ništana

Šiais žodžiais – „kuo skiriasi?“ - prasideda „keturi klausimai“, kuriuos paprastai užduoda jauniausias vaikas tėvui, išreikšdamas nusistebėjimą keistais ir neįprastais veiksmais, kuriuos jis mato šią naktį.

Šie klausimai yra nuo senų laikų – nuo tada, kai iš pradžių valgydavo šventinėje trapezoje, o paskui skaitydavo Agadą. 

Trapezos metu vaikas matydavo, kaip žolės merkiamos į sūrų vandenį - kaip priimta turtingųjų tarpe, kaip valgoma maca – beturčių maistas, kaip valgomas „maroras“, kaip tai darydavo vergai, kaip sėdima pasirėmus kaire ranka, lyg puotaujant prie karaliaus stalo.

Nesuprasdamas šių nesutaikomų prieštaravimų, vaikas užduodavo „keturis klausimus“.

Dabar tradicijos pasikeitė, ir užduodamas „keturis klausimus“ sederio pradžioje, vaikas kalba apie tai, ko dar nematė – ir vis dėl to Pesacho Agada liko be pakitimų.

„Keturi sūnūs“

„Apie keturis sūnus kalba Tora: vienas – protingas, kitas - nusidėjėlis, trečias – naivus, o ketvirtas net nežino, ko paklausti“.

O Toros išminčiai atskleidžia, jog visi jie – „vienas kito sūnūs“, tai yra simbolizuoja keturias kartas.

T.y. iš tikrųjų penkias, nes pirmasis yra tėvas, kuriam viskas aišku ir paprasta, kuriam nekyla jokie klausimai.

Jo sūnus – mokytas, tyrinėtojas, jį domina viskas: „Kas tai per liudijimai, kas tai per įstatymai, kurių Kūrėjas, mūsų Dievas, prisakė laikytis?“ 

O štai sekantis sūnus, nusidėjėlis, užaugęs kartoje, kurios būdingas bruožas buvo religinės tradicijos atsisakymas.

Jo manymu, sederis yra visiškai pasenęs, bet kokią prasmę praradęs paprotys.

Užaugęs svetimos kultūros įtakoje, jis pro dantis iškošia klausimą, iš anksto žinodamas atsakymą: „Kas per tarnavimas čia pas jus?“

Ir Agada parodo tikrą jo esmę: kadangi jis išskiria save iš judėjų bendruomenės tarpo, tai tuo paneigia pačius judaizmo pagrindus. 

Trečiasis sūnus, naivuolis, paprastuolis, niekada savo tėvo-nusidėjėlio namuose nematė sederio, jis gyvena pasaulyje, neturinčiame nieko bendro su judaizmu.

Gali būti, kad tik ankstyvoje vaikystėje jis matė sederį, kurį atliko jo senelis-rabinas.

Vienintelis, ką jis žino – kad jis judėjas. 

Ir štai, papuolęs į sederį, jis naiviai klausinėja: „Kas tai?“

O ketvirtasis sūnus net nežino, ko paklausti: jis ne tik niekada nematė sederio, bet net ir nežino apie jį.

Todėl Agada pataria: o šitam sūnui pats pradėk pasakoti, nelaukdamas, kol jis pradės klausinėti. 

Ir dabar Izraelyje yra nemažai tokių šeimų, kurių padėtis labai primena keturių sūnų vaizdą: tėvas, atvykęs į šalį iš svetur – Toros žinovas, jo sūnus atmetė viską, ką suspėjo įsisavinti tėvo namuose, susiviliojęs „šiuolaikinėmis teorijomis“, pasak kurių judaizmas ir religija – absoliuti atgyvena mūsų išsivystymo laikais, jo sūnus – paprastas judėjas, nieko nežinantis apie judaizmą, o jo anūkas nežino net apie galimybę kažko paklausti apie judaizmą.

Gal būt todėl Tora sako: „Papasakok savo sūnui“. 

Pesacho maldų tvarka

Pirmąją Pesacho dieną skaitomas pilnas „Halelis“, o kitomis dienomis – sutrumpintas.

Kodėl?

Pesacho maldų tvarka beveik nesiskiria bet kurios kitos iš trijų metų švenčių.

Ryškiausias skirtumas – tai „Halelio skaitymas“. 

Sukot ir Šavuot švenčių metu skaitomas pilnas „Halelis“, o Pesacho metu pilnas „Halelis“ skaitomas tik pirmąją šventės dieną (už Izraelio ribų – pirmas dvi dienas).

Likusiomis dienomis skaitomas sutrumpintas „Halelio“ variantas (kaip ir roš-chodeš metu).

Kodėl?

Atsakymas į klausimą slypi tame, kad septintąją Pesacho dieną pažymint jūros perskyrimo stebuklą, prisimename taip pat ir  tai, kaip faraonas bei jo kariai nuskendo jūroje.

O Šventas Raštas sako: „Nesidžiauk savo priešo žlugimu“, vadinasi šią dieną netinka skaityti „Halelį“.

Pasak išminčių, Kūrėjas sudraudė angelus, pradėjusius dainuoti šlovinimo himną, žuvus egiptiečiams: „Mano kūriniai skęsta jūroje, o jūs dainuojate?!“

Reikia pabrėžti, kad nors ir nesidžiaugiame svetima nelaime, tačiau ir apie išgelbėjimo stebuklą nutylėti negalima.

Todėl priimtas kompromisas: „Halelis“ yra skaitomas, tačiau sutrumpintas.

Tačiau, jei chol-amoed metu būtų skaitomas pilnas „Halelis“, o septintą Pesacho dieną – sutrumpintas, tada išeis, kad chol-amoed – didesnės šventės, nei septinta Pesacho diena.

O juk Tora kalba apie ją, kaip apie pačią tikriausią šventę.

Todėl chol-amoed metu skaitomas tik sutrumpintas „Halelio“ variantas.