• צדיק הוא מי שמצדיק את הבוראו בכל מצב בו הוא נתון. רב ברוך אשלג על ענין שמחה. "Teisuolis“ yra toks žmogus, kuris bet kokioje (absoliučiai) situacijoje pateisina savo Kūrėją. (Ravas Baruchas Ašlagas apie džiaugsmą).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

„Susiliejimo“ su Kūrėju paslaptis       סוד הדביקות

Komentaro „aSulam“ užbaigimas   "סיום כתיבת פירוש "הסולם

1953 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas užbaigė knygos Zohar komentarą „aSulam“, kuris tada sudarė 18 dalių. Vėliau pridėjo dar tris dalis, skirtas „Zohar Chadaš“.

Ta proga jis surengė šventines, komentaro užbaigimui skirtas vaišes, ir padėkos maldą Meirone, per Lag baOmer šventę (prie rabi Šimono, Zoharo knygos autoriaus, kuris mirė per Lag baOmer šventę, kapo).

Tuo metu Baal aSulamo veide spindėjo begalinis šventumo džiaugsmas.

Lag baOmer šventė tąsyk išpuolė per „Šabato išlydėtuves“ (besibaigiant Šabatui), tad išvyko dar penktadienio vakarą ir Šabatą sutiko Meirono gyvenvietėje.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Mokiniai nusprendė visi bendrai paruošti „chaminą“ (arba kitaip vadinamą cholentą – mėsos troškinį, tradiciškai valgomą Šabato metu). Tačiau du iš jų atsiskyrė ir pasigamino sau „chaminą“ savo kambariuose.

Mano tėvas ir mokytojas rabi Jehuda Brandvainas pamatęs tai nusprendė, jog taip neturi būti, todėl nuėjo su vienu iš mokinių Baruchu Horončyku ir „pavogė“ iš tų dviejų mokinių kambarių jų „chaminą“.

Kai tie du mokiniai tai suprato, baisiai supyko. Apie tai sužinojo Baal aSulamas. Tačiau jis pateisino būtent „vagis“, sakydamas:

„Negalima atsiskirti nuo visos grupės“.

Tą Šabatą džiaugsmas buvo begalinis. Šabato vakarą mūsų mokytojas surengė šventinį stalą, o tai paprastai darydavo tik per šventes. Baal aSulamas tada kalbėjo apie ypatingai dideles Toros paslaptis.

Ir baigiantis Šabatui surengė didžiules vaišes. Baal aSulamas kalbėjo nesustodamas labai ilgai – visų vaišių metu.

Jis labai giliai pasakojo apie susijungimą tarp žmogaus ir Kūrėjo, kuris yra pagrindinis darbo Toroje ir priedermėse tikslas, ir visi ten buvę mokiniai jautė begalinį mokytojo didumą ir šventumą.

Visų džiaugsmas liejosi kaip šaltinis, kuris stipriai veržėsi ir kilo iki kol išsiveržė audringais šokiais.

Vienas mokinys, rabi Abrahamas Aškenazi, užsidėjo ant galvos visus 18 komentaro „aSulam“ tomų ir šoko su jais iki nukritimo.

„Ir kas nematė šito džiaugsmo, iš vis nematė džiaugsmo niekada“.

Norime čia pateikti mažą dalį iš Baal aSulamo kalbos Meirone:

„Materialiuose dalykuose, užimančiuose vietą, mes susijungimą suprantame kaip vietos priartėjimą. O atsiskyrimas mums suprantamas, kaip vietos nutolimas. Tačiau dvasiniuose dalykuose, kurie visai neužima vietos, susijungimas ir išsiskyrimas nėra suprantami kaip vietos priartėjimas ir nutolimas.

Formų sutapimas, esantis tarp dviejų dvasinių objektų, mums yra suprantamas, kaip susijungimas. O formų skirtumas, esantis tarp dviejų dvasinių objektų, skaitosi kaip išsiskyrimas.

Ir kaip materialume kirvis atskiria objektą į dvi dalis, nutolindamas jas vieną nuo kitos, taip formų skirtumas dvasingume padalina dvasinį objektą į dvi dalis.

Ir jei formų skirtumas mažas, tada jų nutolimas yra mažas. O jei formų skirtumas tarp jų didelis, sakoma, jog jie labai nutolę vienas nuo kito. O jei yra visiškai priešingų formų, tada jie yra nutolę vienas kito nuo vieno krašto iki kito krašto.

Pavyzdžiui, kai du žmonės nekenčia vienas kito, sakoma kad nutolę vienas nuo kito, kaip rytai nuo vakarų, o jeigu jie myli vienas kitą, sakoma apie juos, kad jie susilieję vienas su kitu, kaip vienas kūnas. Ir čia nėra kalbama apie suartėjimą arba nutolimą vietos atžvilgiu, tačiau kalbama apie formų sutapimą arba skirtumą.

 Ir dabar mes galime suprasti išminčių teisumą, kai jie paaiškino pasakymą: „Ir susiliek su Juo (Kūrėju)“, kaip susiliejimą su Jo savybėmis. „Susiliek su Juo“ reiškia „susiliek su Jo savybėmis. Koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas. Koks jis pakantus, toks ir tu būk pakantus“.

Todėl išminčiai visai nesupaprastino šio pasakymo, bet atvirkščiai paaiškino jį pagal genialų jo paprastumą. Nes dvasinis susiliejimas negali būti įvykdomas kitu būdu, o tik „formų sutapimo“ keliu.

Ir tuo, kad mes sutapatiname savo savybių formas su Palaiminto Kūrėjo savybių forma, mes tampame „susilieję su Juo“. Kaip ir yra pasakyta: „Koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas. Koks jis pakantus, toks ir tu būk pakantus“.

Tai reiškia, kad visi Kūrėjo veiksmai yra tik sąlygoti, atiduoti ir atnešti naudą kitam, visai negalvojant apie save.

Juk Kūrėjas visai neturi trūkumo, kurį būtų galima užpildyti, t.y. Kūrėjui visai nėra iš ko gauti.

Taip ir žmogaus, norinčio susilieti su Kūrėju, visi veiksmai turi būti sąlygojimas ir naudos artimui atnešimas. Tuo žmogus sutapatina savo „savybių formą“ su Kūrėjo „savybių forma“, ir tai skaitosi – „dvasinis susiliejimas“.

Taigi, tampa aiškus visas žmogaus, nusipelniusio vėl susijungti su Kūrėju, šlovingumas ir privalumas, kai žmogus nusipelno formų sutapimo su Palaimintu Kūrėju. Tada žmogus Toros ir priedermių jėgos dėka apverčia jame įdiegtą norą gauti, kuris atskyrė jį nuo Kūrėjo esmės (Acmuto), į norą sąlygoti.

Ir visi žmogaus veiksmai yra tik sąlygoti bei atnešti naudą artimui, ir tai – formų su Kūrėju sutapimas.

Ir kaip iš pavyzdžio, žmogus šį kadaise atkirstą nuo kūno „organą“, vėl sujungia su „kūnu“. Todėl jis vėl sužino bendras „kūno“ mintis, kaip žinojo dar prieš atsiskyrimą.

Taip yra ir su siela, kai siela įgauna formų su Kūrėju sutapimą, ji vėl sužino Kūrėjo mintis, kaip žinojo dar prieš atsiskyrimą, dėl formų skirtumo priežasties.

Ir tada išsipildo parašymas: „pažink savo tėvų Kūrėją“, o siela nusipelno tobulo pažinimo, ir „dieviškos išminties“.

Taigi, tada žmogus nusipelno visų Toros paslapčių, nes Kūrėjo mintys yra Toros paslaptys.