Mes, judėjai, iš tikrųjų esame artimesni Aukščiausiam Karaliui,
labiau nei kitos tautos.
Taip yra todėl, nes Izraelį padarė Kūrėjas viso pasaulio „širdimi“.
Izraelis tarp pasaulio tautų taip, kaip širdis tarp kitų kūno organų.
Kaip ir kiti kūno organai negalėtų egzistuoti be širdies,
netgi akimirką, taip ir kitos tautos negalėtų egzistuoti be Izraelio.
Taip pat ir Jeruzalė tarp kitų miestų, kaip širdis tarp kitų organų.
Todėl ji – pasaulio viduryje, kaip širdis kūne.
Izraelis funkcionuoja tarp kitų tautų, kaip širdis tarp kitų organų.
Širdis pažeidžiama ir silpna, bet ji – sąlyga viso kūno egzistencijai.
Taip ir kūnas nejaučia kančių, bėdų ir liūdesio,
kaip širdis, kuri atsako už viską.
Prie kitų organų nesiartina bėdos ir liūdesys,
nes jie nėra atsakingi už viso kūno funkcionavimą.
Kiti organai ne tokie artimi Karaliui,
t.y. protui ir išminčiai, esantiems galvoje, kaip širdis.
Kiti organai nutolę nuo jo,
t.y. nuo proto, ir visai apie jį nežino.
Tik Izraelis – pats artimiausias Šventam Karaliui...kitos tautos – tolimesnės.
Paskutinis klausimas, kurį paklausė filosofas: Izraelis nevalgo nekošerinio (netinkamo) maisto,
kaip kitos tautos, todėl jie – silpnesni už kitas tautas.
Taip ir yra.
Kaip širdis, ji – silpna, pažeidžiama ir nenaudoja visokio maisto,
t.y. kraujo, o tik gryną ir išvalytą iš viso kito kraujo,
kurį naudoja žmogaus organizmas.
Širdis visus „nešvarumus“ atiduoda kitiems organams,
todėl kiti organai nesirenka švaraus kraujo,
o perdirba viską, būdami stiprūs ir atsparūs.
Kiti organai serga visomis ligomis, ko negali širdis,
nes ji atsakinga už visą organizmą,
ir ji – sąlyga normaliam organizmo darbui.
Ji švari ir sveika, apie tai parašyta:
„Mano nuotaka graži ir neturi defekto“(Šir aŠirim 4).
Atėjo mokiniai, pabučiavo rabi Šimono rankas ir pasakė:
jei būtume atėję į pasaulį tik išgirsti tai, užtenka mums.