1948 metų ijaro mėnesio penktą dieną (gegužės 14 d.) buvo paskelbta apie
Izraelio valstybės įkūrimą.
Kai apie tai buvo pranešta Baal aSulamui, jo veide buvo toks susijaudinimas, kokio, pasak rabi Barucho, niekada iki tol neteko matyti, nes Baal aSulamas niekada neparodydavo to, kas dedasi jo viduje.
Tačiau, kai jam pranešė apie Deklaraciją, Baal aSulamas su didžiuliu susijaudinimu pasakė:
„Iš tikrųjų, šiek tiek pajutau „jom-tov“
dienos jausmą („jom-tov“ – ypatingos švenčių dienos)“.
Ravas Menachem Edelšteinas pasakojo, jog mūsų mokytojas tada pasakė, kad
tai – „Išsivadavimo pradžia“.
Ir dar pridūrė, jog Valstybės įkūrimas daugiau niekada nebus anuliuotas iki Išgelbėtojo (Mašijacho) atėjimo“.
Baal aSulamas sakė, jog jei ne Valstybės įkūrimas, daugelis judėjų būtų
asimiliavęsi Diasporoje ir judėjų tauta būtų praradusi daugiau savo sūnų, nei
tai pavyko padaryti Hitleriui.
Tačiau dabar daugelis ryžosi bet kokia kaina išsaugoti savo judėjišką identitetą ir nelikti išsklaidyti po pasaulį.
Iš tikrųjų, yra žinoma, jog kai dar Pirmo Pasaulinio karo metu Lenkijos žmonės Varšuvos gatvėse ėmė negailestingai rauti barzdas judėjams, jau tada Baal aSulamas pasakė, kad tai ženklas iš Kūrėjo, jog judėjai turi susikrauti daiktus ir vykti į Šventą žemę, į Izraelį.
Tačiau reikia aiškiai pasakyti: didžiulis mūsų mokytojo džiaugsmas buvo ne dėl išorinio Nepriklausomybės paskelbimo veiksmo ir ne dėl išorinio Izraelio teritorijos suvereniteto atstatymo, tačiau todėl, kad tai buvo sužadinimas ir ženklas iš Kūrėjo apie artėjantį Išsivadavimą ir apie Kūrėjo Išgelbėjimo pagreitinimą tautos tarpe.
Ir dėl to reikia stengtis ištaisyti save ir įsteigti valdžią, kuri remtųsi Toros ir priedermių pagrindu, tai yra tikėjimu ir meile artimui.
Ir tai galima suprasti iš Baal aSulamo žodžių, kuriuos parašė Įvade į knygą
Veidas šviečia ir veidas paaiškina, 4-to punkto pabaigoje:
„Tačiau reikia gerai
suprasti, kad Išsigelbėjimas ir mūsų laukiamas Mašijacho atėjimas, reiškia
visišką, tobulą ir galutinį „Kūrėjo valdymo“ suvokimą.
Kaip parašyta: „Jau
nebemokys vienas kito, kaip pažinti Kūrėją, nes visi pažins Mane (Kūrėją) nuo
mažo iki didelio“ (Jeremija 31 – 33).
Tai reiškia, kad su pažinimo tobulumu taps tobuli ir kūnai, kaip parašyta:
„Sulaukęs šimto metų mirs jaunuoliu“ (Ješaja 65 – 20).
Ir kai Izraelio sūnūs taps tobuli savo suvokime, tada išsilies „išminties ir
proto šaltiniai“ už Izraelio ribų, ir „pagirdys“ viso pasaulio tautas.
Kaip apie tai rašo pranašas: „Ir prisipildys žemė Kūrėjo suvokimo“ (Ješaja 11 – 9), ir dar: „Ir susirinks pas Kūrėją, ir prie Jo gerumo“.
Tai reiškia, kad šis „pažinimo padidėjimas“ – tai „Mašijacho karalystės“
išplitimas visose tautose. Ir tai yra priešingai daugelio „netašytų“
žmonių nuomonei, kurie viską vertina iš „kumščio (jėgos)“ pozicijos, todėl jų
vaizduotėse išsikreipė Izraelio viešpatavimo tautoms supratimas.
Taigi, pagal jų mąstymą, valdymas yra tam, kad puikuotumeisi prieš kitus. Ir ką
gi galima padaryti panašiai mąstantiems, jau išminčiai „atskyrė“ juos nuo
Kūrėjo bendrijos?
Kaip sako Kūrėjas kiekvienam besipuikuojančiam savimi:
„Negalime mes kartu gyventi vienoje vietoje“.