• הלל אומר אל תפרוש מן הצבור, ואל תאמין בעצמך על יום מותך, ואל תדין את חברך עד שתגיע למקומו, ואל תאמר דבר שאי אפשר לשמוע, שסופו להשמע, ואל תאמר לכשאפנה אשנה, שמה לא תפנה. אבות ב' – ד Hilelis sako: „Neatsiskirk nuo bendruomenės, netikėk savimi (kad nenusidėsi) iki mirties dienos, neteisk savo draugo, kol neatsidursi jo vietoje... nesakyk, kai turėsiu laiko, pradėsiu mokytis, nes gali būti, kad niekda neturėsi. (Avot 2 – 4)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką ravas Baruchas Ašlagas girdėjo iš savo tėvo Baal Sulamo

8.

„Koks skirtumas tarp šventumo ir sitra achra šešėlio“ (2)

Iš tikro šventume žmogus sako, kad visi „paslėpimai“ ir „kentėjimai,“ kuriuos jis jaučia, tai Kūrėjo siunčiamos „būsenos“.
Tai yra todėl, kad būtų žmogui galimybė dirbti dvasinį darbą „tikėjimu aukščiau logikos“.
Todėl, kai žmogus turi jėgų taip sakyti, kad Kūrėjas sąlygoja jam šias būsenas,
tai žmogui tik į gera.

Ir žmogus to dėka gali dirbti „dvasinį darbą“,
kad sąlygotų „malonią dvasią“ Kūrėjui, be jokios naudos sau.
Tada žmogus ateina prie suvokimo ir tikėjimo,
kad Kūrėjas gauna malonumą iš šio žmogaus „dvasinio darbo“,
kuris visas yra paremtas „tikėjimu aukščiau logikos“.
Ir tada žmogus nesimeldžia Kūrėjui, kad „šešėliai“ dingtų iš pasaulio, bet tik sako:
„Aš matau, kad Kūrėjas nori, kad aš dirbčiau Jam tokioje formoje – „tikėjime aukščiau logikos“.

Iš tikro žmogus sako:
„Jei Kūrėjas jaučia malonumą iš šio mano dvasinio darbo,
koks man skirtumas, kad aš dirbu šį darbą „Veido paslėpimo“ būsenoje“.
Ir žmogui neatrodo šis dvasinis darbas menkas,
nors žmogus randasi „Kūrėjo Veido“ paslėpimo būsenoje.

Tada žmogus sutinka su Kūrėjo valdymu visa savo širdimi bei siela, todėl šis „šešėlis“ duoda žmogui „gyvenimą“.
Tai ir vadinasi:
„Jo šešėlyje mėgavausi“.
Ir žmogus trokšta šios „būsenos“,
kad galėtų pasiekti nors kokį pergalėjimą „tikėjimu aukščiau logikos“.

Tačiau jei žmogus nesistengia „paslėpimo“ būsenoje,
kai dar gali melstis, kad Kūrėjas priartintų jį,
ir jei žmogus apsileidžia,
tada jam yra siunčiamas antras „paslėpimas“.
Ir šiame „paslėpime“ žmogus jau negali net melstis.
Iš tikro tai yra dėl nuodėmės,
kai žmogus nesistengė „paslėpime“ iš visų jėgų melstis Kūrėjui,
todėl ir atėjo prie šio „kritimo“...

Tačiau, net jei žmogus ir atėjo į šią būseną, pasigaili jo „viršuje“,
todėl dar sykį duoda jam „sužadinimą iš viršaus“,
ir viskas dar kartą prasideda ta pačia tvarka.
Kol galiausiai žmogus „sustiprėja“ maldoje, nes Kūrėjas girdi kiekvieną maldą, ir vėl priartina žmogų, bei grąžina prie gerumo.