kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אַל תֹּאמַר אֲשַׁלְּמָה רָע; קַוֵּה לַיהוָה, וְיֹשַׁע לך. תּוֹעֲבַת יְהוָה, אֶבֶן וָאָבֶן; וּמֹאזְנֵי מִרְמָה לֹא טוֹב. משלי כ' – כב', כג Nesakyk: Atsilyginsiu už blogį, tikėk Kūrėju ir Jis išgelbės tave. Šlykštūs Kūrėjui neteisingi svarmenys, negerai yra neteisingos svarstyklės. (Mišlei 20 – 22, 23)

שערי קדושה חלק ג שער ה 

Šventumo vartai Trečia dalis. Penktieji vartai

ravas Chaimas Vitalis רב חיים ויטאל

 
 
 

Uždaryti užduotį



Apie pranašystės lygį (kokybę)


1.


Kaip jau išaiškinta, šviesa, sklindanti per visus keturis pasaulius:
- Acilut
- Brija,
- Jecira,
- Asija,

 iki mūsų žemiausio pasaulio, turi žmogaus – „adam“ „formą“.


Ši šviesa išeina iš „Aukštutinio adam“ dešimt sfirot, šviesų,
ir visos „apatinių“ žmonių sielos yra „įjungtos“ į tą šviesą.
Ir kai ši šviesa „nusileidžia“ į šį pasaulį „apsirengti“ kūnais, ji palieka savo „šaknį“,
susiliejusią su šaltiniu, iš kurio nusileido.


Tai reiškia, kad tik „šakos“ iš tos aukštutinės „šaknies“ nusileidžia į mūsų pasaulį „apsirengti“ kūnais.
Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip „gyvuliška dvasia“ (רוח בהמה – ruach behema).



Apie šią paslaptį parašyta:
„Kirste nukirsk šią sielą“ (Bemidbar 15 – 31),
ir „Žmogus lauko medis“ (Dvarim 20 – 19).
Taip pat tai yra paslaptis, 

kodėl teisuolių vardai parašyti du kartus:
„Abrahamai, Abrahamai“,
„Moše, Moše“,
„Jakovai, Jakovai“.


Tai reiškia, kad vienas vardas skirtas tai „šakniai“,
kuri pasilieka viršuje, susijungusi su Gyvybės medžiu,
ir vienas skirtas apačioje – žmogui.


Dabar išaiškėja pranašystės aspektas,
t.y. jei žmogus nori susijungti su „šaknimi“,
jis turi „išsityrinti“ savo sielą, praeinančią per visus pasaulius.
Tai reiškia, kad jokiame pasaulyje neturi būti pas žmogų blogio instinkto „nešvarumų“.
Iš tikro pirmiausia žmogus turi paruošti save „susiliejimui“ su viršutine „šaknimi“.


Paskui reikia pilnai „nuvilkti“ sielą nuo „materialumo“,
esančio kokiame nors pasaulyje,
ir tik tada galima pilnai „susijungti“ su aukštutine „šaknimi“.
Tačiau, kaip parašyta daugelyje knygų,
šis sielos „nusivilkimas“ iš kūno nėra toks,
kaip siela „palieka“ kūną ir „išeina“,
palikdama kūną, miego metu.


Jeigu būtų taip, tai tai jau būtų ne pranašystė, o sapnas kaip visi sapnai.
Tačiau, kai „šventa dvasia“ nusileidžia ant žmogaus,
jis tuo metu viską aiškiai mato ir suvokia,
t.y. siela yra žmogaus kūne.