Dabar panagrinėkime kodėl reikėjo sukurti žmogų su kūnu ir siela,
bei kokia prasmė buvo sukurti žmoguje gėrio ir blogio instinktą?
Dar paaiškinkime ką reiškia:
„Duokite stiprumą savo Kūrėjui“ (Tehilim 68 – 35),
ir „Uolą, tave pagimdžiusią, apleidai“ (Dvarim 32 – 18).
Iš tikro kūrimo pradžioje viskas buvo sukurta iš Ein Sofo „paprastu noru“.
Tačiau paskui reikėjo pritraukti papildomai šviesos į visus pasaulius jų palaikymui.
Todėl šviesa į dešimtį sfirot šviečia pastoviai ir jų taisyti nereikia,
o kūriniai (sielos) ir visa „išorė“, sudaryti iš gėrio ir blogio,
todėl reikalauja ištaisymo.
Tai reiškia, kai dėl ištaisymo sumažėja šviesos poveikis, atrodo kūriniams,
kad „silpnumas ir ribotumas“ pas pačias sfirot, t.y. dieviškume.
Todėl parašyta: „Uolą, tave pagimdžiusią, apleidai“,
ir tada – „Duokite stiprumą savo Kūrėjui“.
Ir dar yra viena priežastis:
Kai žmogus yra „sveikas“ ir „švarus“, jam norisi ir atrodo, kad ir jo „rūbai“ būtų „švarūs“.
Tačiau, kai žmogus yra „silpnas“, ir jam reikia papildomo ištaisymų, žmogui atrodo,
kad ir sfirot, t.y. Kūrėjas yra silpnas,
todėl – „Duokite stiprumą savo Kūrėjui“.
Iš čia aišku, kad reikėjo sukurti žmogų,
talpinantį savyje visus kūrinius ir visus pasaulius.
Ir suprantama, kad žmogus taisydamas save,
gali pritraukti iš dešimties sfirot šviesą į visus pasaulius,
kaip „sau“ (sielai), taip ir visiems „angelams“, bei visai „išorei“ – „klipot“.
Šiuo šviesos „pritraukimu“, žmogus gali „ištaisyti“ ir „išanalizuotų“ viską,
kas tik yra įmanoma visuose „vidiniuose“ ir „išoriniuose“ pasauliuose.
Todėl, jei žmogus daro nuodėmę (neduok dieve), jis „sugadina“ visus pasaulius,
o jei daro priedermę ar gerus veiksmus, jis „ištaiso“ visus pasaulius.
Ir dabar išaiškėja būtinybė sukurti žmogų žemame pasaulyje su kūnu ir siela, bei su gėrio ir blogio instinktu.