• „Ir meldėsi Icchakas Kūrėjui dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga, ir atsakė jam Kūrėjas ir Rivka jo žmona pastojo. Ir pradėjo labai spurdėti sūnūs jos viduje, ir ji pasakė: Jeigu taip, tai kuo aš dėta, ir nuėjo paklausti Kūrėjo“ (Berešit 25 – 21, 22)
• Šabat Šalom!
• !שבת שלום

הקדמה לתלמוד הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

76.

Iš tikro pasinėrėme į „gilius vandenis“ ir turime iš jų iškelti „brangų perlą“.
Pirmiausiai reikia suprasti išminčių posakį:
„Savo pasaulį pamatysi dar gyvendamas, o gausi paskui, gyvenime „pasaulyje, kuris ateis“ (Talmudas, Brachot 17).
Tačiau kodėl nepasakyta:
„Savo pasaulį gausi dar gyvendamas“, o tik „pamatysi“?
Ir dar, jei „Brachot (Palaiminimuose)“ nutarė palaiminti,
reikėjo palaiminti pilnai, t.y. žmogus turi suvokti ir gauti savo pasaulį gyvenime?
Ir kam žmogui dar gyvenime „pamatyti“ savo gyvenimą „pasaulyje, kuris ateis“?
Iš tikro, kam reikia žmogų įvesti į kančias,
rodant nuostabią ateitį, kuri laukia jo tik „pasaulyje, kuris ateis“?
Ir dar, kodėl šis palaiminimas užima pirmą vietą, t.y. pats svarbiausias?

77.

Pirmiausiai turime suprasti šį „pasaulio, kuris ateis“ matymą dar gyvenime,
kaip tai yra įmanoma?
Juk iš tikro „materialiomis akimis“ negalima pamatyti jokio dvasinio dalyko.
Taip pat ir Kūrėjas nelinkęs keisti „pasaulėdaros dėsnių“.
Iš tikro Kūrėjas iš pat pradžių taip sutvarkė „pasaulėdaros dėsnius“,
kad greičiausiai žmogų atvesti į reikiamą tikslą,
t.y. šių dėsnių dėka „susilieti“ su Kūrėju.
Kaip parašyta: „Viską padarė Kūrėjas dėl savęs“.
Todėl, kaip žmogus gali nusipelnyti šio „matymo“,
dar gyvendamas savo gyvenime?