Mūsų mokytojas Chanukos žvakučių uždegimui skirdavo daug laiko, jis uždegdavo žvakutes dalyvaujant visiems mokiniams, ir po to jie dainuodavo Chanukos pijutus („pijutai“ – religinė poezija).
Kiekvieną dieną po žvakučių uždegimo, Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo šventines vaišes.
Taip pat per Tu bi Švat (15 švato – „Medžių nauji metai“) suruošdavo vaisių vaišes, o po to – įprastas šventines vaišes.
Pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:
„Purimo metu mūsų mokytojo šventinės vaišės trukdavo nuo dvylikos iki keturiolikos valandų.
Per tą laiką išgerdavo labai daug vyno, tačiau to visai nebuvo matyti.
Jis ilgas valandas kalbėdavo apie giliausias Toros paslaptis, liečiančias Purimo šventės aspektus.
O tarpuose tarp Baal aSulamo kalbėjimo jo mokiniai šokdavo iki sielos išsekimo.
Netgi patys
rimčiausi mokiniai atsipalaiduodavo, ir nei vienam tuo metu nerūpėjo jo garbė ar statusas.
Baal aSulamo
sūnus ravas Baruchas Ašlagas pasakojo:
„Mano tėvas visada sakydavo, kad pats nuostabiausias
sakinys Megilat Ester yra šis:
„Ir Mordechajus išėjo nuo Karaliaus veido su karališkais, mėlynais ir baltais rūbais, didele auksine karūna ir plonos drobės purpuro mantija, o Šušano miestas džiaugėsi ir linksminosi“.
Šis sakinys kalba apie labai aukštas dieviškumo atvėrimo pakopas, kurios atsivėrė per Purimą dėka pasninko ir šauksmų.
Šios pakopos atspindi
Galutinį ištaisymą, ir todėl yra pasakyta: „Visos šventės dings, o Purimas
nedings niekada“.
Ravas Abrahamas
Brandvainas pasakojo:
„Paprastai per Purimą mokiniai pastatydavo spektaklį, kuris buvo paremtas dvasinio darbo Kūrėjui aspektais.
Pavyzdžiui, kartą mano tėvas ir rabi Baruchas įkūnijo du ravus, vienas jų buvo admor iš Nemirovo (idiš kalboje „neeman“ reiškia „egoistas“), o antrasis – admor iš Gitarovo (idiš kalboje „git“ reiškia „altruistas“). O kitą kartą persirengė arabais“.
Pesachui buvo ruošiamasi itin griežtai ir namuose buvo stengiamai atlikti ir pasiruošti viską, ką būtina atlikti tuo metu.
Rabi Baruchas Moše Lembergeris atnešdavo ypatingo specialiai Pesachui paruošto vyno, kuris buvo vien tik iš vynuogių, be jokių priedų.
Dėl žuvies vykdavo į Jafą ir ten prašydavo, jog arabai leistų jiems susižvejoti žuvies jūroje, nes tik taip jie buvo užtikrinti, jog žuvyje nebus jokio „chameco“ (Pesacho metu griežtai draudžiama naudoti ir net turėti savo namuose „chameco“ – raugintos tešlos ir gaminių iš jos).